Kitų metų viduryje planuojamuose atidaryti sostinės Valdovų rūmuose lankytojai galės grožėtis ne vien tik architektūra. Rūmų sales papuoš ir šiuo metu Taikomosios dailės muziejuje rodomi gotikiniai, renesansiniai ir barokiniai gobelenai.
Valdovų rūmų gobelenų kolekciją šią vasarą apžiūrėjo ir įvertino vienas garsiausių pasaulyje senųjų meninių audinių tyrinėtojų, gobelenų žinovas N.F.Grazzini. Jis gyvena ir dirba Milane, skaito paskaitas Milano universitete, dėsto senųjų gobelenų istoriją Brešos Botičino restauravimo centre.
N.F.Grazzini senųjų gobelenų tema yra parašęs daug knygų ir straipsnių. Jis rengė renesanso bei baroko stiliaus gobelenų parodas Italijoje, Ispanijoje ir JAV. Šiuo metu N.F.Grazzini tyrinėja privačią XV–XVI a. gobelenų, kurie saugomi Milane ir Paryžiuje, kolekciją.
Vilniuje viešėjęs N.F.Grazzini davė išskirtinį interviu dienraščiui „Lietuvos rytas”.
– Pradėję ieškoti eksponatų atstatomiems Valdovų rūmams istorikai ir menotyrininkai pirmiausia įsigijo gobelenų.
Ar tai iš tiesų tokia svarbi rūmų interjero dalis, ar jais tiesiog patogu uždengti plikas sienas, jei neturime daug senovinių baldų?
– Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokie svarbūs ir kaip plačiai buvo naudojami gobelenai. Mes turime pakeisti savo mąstymą, kai kalbame apie tokio tipo meno kūrinius.
Jei žmogus turi daug pinigų ir gali rinktis, ką įsigyti – Raphaelio paveikslą ar pagal jį nuaustą gobeleną, – jis tikrai pasirinks paveikslą. Mes manome, kad jis vertingesnis, nes nutapytas paties Raphaelio.
Bet XV–XVI a. turtuolis tikrai būtų rinkęsis ne paveikslą, o gobeleną. Jo manymu, tai tas pats paveikslas, bet gerokai vertingesnis, nes jį kūrė meistrai iš brangesnių medžiagų.
Raphaelio paveikslas, išaustas aukso siūlais, buvo labiau vertinamas nei nutapytas dažais.
– Gobelenai – gražios brangenybės. Puikių gobelenų rinkinys pabrėždavo juos įsigijusio žmogaus didybę, jo statusą visuomenėje. Tačiau kodėl jie buvo tokie populiarūs? Juk daug greičiau galima nutapyti paveikslą ar freską.
– Pasak žinomo XVI a. italų menininko ir rašytojo Giorgio Vasari, kuris parašė knygą „Menininkų gyvenimai”, gobelenai buvo tokie populiarūs dar ir todėl, kad juos buvo labai patogu vežiotis.
Jie atrodydavo taip pat didingai kaip freskos. Tačiau freska galima papuošti tik vieną patalpą, o gobelenu – daugybę kambarių skirtingose vietose. Todėl gobelenai keliaudavo kartu su valdovais į kitus rūmus ar vasaros rezidencijas.
– Nuo ko priklauso gobeleno vertė – nuo dailininko, kuris sukūrė jam eskizą, vadinamąjį kartoną, ar nuo audėjo meistrystės? O gal nuo to, koks valdovas ar didikas tą rinkinį buvo užsisakęs? Juk pagal tą patį kartoną dažnai buvo nuaudžiamas ne vienas gobelenas.
– Kiekvienam aišku, kad paveikslo originalas vertingesnis už kopiją.
Tačiau gobelenų atveju yra kitaip. Kai kalbame apie juos, vartojame žodį „replika”. Jis, skirtingai nei žodis „kopija”, neturi neigiamo atspalvio.
Tiesa ta, kad pirmasis audimas yra svarbiausias. Pirmiausia todėl, kad būtent jam būna sukuriama gobelenų rinkinio idėja ir užsakomas eskizas dailininkui. Tam pirkėjui, kuris norėdavo įsigyti gobeleną pigiau, buvo siūloma pasirinkti jau kelis kartus naudotą kartoną.
Tačiau nutikdavo ir taip, kad antrasis ar dar vėlesnis gobelenų rinkinys, sukurtas pagal tą patį eskizą, būdavo net vertingesnis už pirmąjį. Pavyzdžiui, jei audėjas jam panaudojo aukso siūlus, kurių nenaudojo pirmame audime.
Yra eskizų, pagal kuriuos gobelenai buvo audžiami net kelis amžius. Pavyzdžiui, pagal Siksto koplyčiai Romoje Raphaelio sukurtus Kristaus ir apaštalų kartonus gobelenai austi nuo XVI a. pradžios iki XVII a. pabaigos.
Tiesa, eskizus keitė vis prastesnės kopijos, todėl šiandien galima rasti ir siaubingos kokybės audinių, kurie išdidžiai pristatomi kaip Raphaelio gobelenai.
– Kokie Valdovų rūmų kolekcijos gobelenai vertingiausi?
– Istoriniu požiūriu labai svarbus gobelenas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto herbu, nes jis galėjo puošti ir Vilniaus rūmus.
Ypač vertingas XVI a. pradžioje Flandrijoje išaustas „Dramblių eitynių” gobelenas, nors išlikęs tik jo fragmentas. Taip pat du XVI a. viduryje Briuselio dirbtuvėse sukurti gobelenai iš Odisėjo serijos.
XVI amžiuje Briuselyje buvo audžiami patys gražiausi, kokybiškiausi ir brangiausi gobelenai pasaulyje. Visi miesto audėjai turėjo paklusti cechų nustatytoms taisyklėms – pirkėjams tai būdavo kokybės garantija. Visa Europos diduomenė atvykdavo čia apsipirkti.
Galima išvardyti ir daugiau vertų dėmesio kūrinių, tačiau jei iš visos jūsų kolekcijos galėčiau įsigyti tik vieną gobeleną, pasirinkčiau XVII a. Briuselyje išaustą „Drakoną, ryjantį kiaušinius”. Jį naujam gyvenimui prikėlė jūsų restauratoriai.
Gobelenas buvo įsigytas ypač prastos būklės, jį teko sudurstyti iš kelių gabalų.
Bet dabar akivaizdu, kad tai – tikras šedevras.
– Jūs dažnai konsultuojate muziejininkus, antikvariatų savininkus ir kolekcininkus, o pats ar turite sukaupęs gobelenų rinkinį?
– Ne. Per visą savo gyvenimą esu įsigijęs tik du gobelenus, bet jie šiuo metu priklauso ne man. Nenoriu sakyti, kodėl.
– Ar daug senųjų gobelenų dar galima rasti aukcionuose ir antikvariatuose? Gal jau viską supirko muziejai?
– Italijoje yra vos trys antikvarai, kurie specializuojasi šioje srityje. Dar kelis gerus specialistus galima surasti Paryžiuje ir Londone.
„Christie’s” ir „Sotheby’s” aukcionai per metus parduoda tik apie šimtą didelių gobelenų. O jei skaičiuotume ir mažiukus fragmentėlius, tai tris šimtus.
Juos perka daugiausia muziejai. Bet situacija gali pasikeisti.
Pavyzdžiui, dabar aš pakviestas įvertinti puikios privačios gobelenų kolekcijos.
Galiu pasakyti, kad jos savininkas – pirmasis tikras gobelenų kolekcininkas, kurį esu sutikęs beveik keturis dešimtmečius dirbdamas šioje srityje.
Žinoma, yra žmonių, kurie savo kolekcijose turi vieną ar du gobelenus.
Beveik penkių metrų aukščio gobelenas netilps į šiuolaikinį namą, bet jeigu turite pilį, vieną kitą galite ir įsigyti.
O šio žmogaus kolekcijoje dabar yra net 60 nedidelių gobelenų ir ji vis papildoma. Jis kolekcionuoja ir kitus tekstilės kūrinius, pavyzdžiui, kilimus.
– Žinomų tapytojų paveikslų kainos nuolat auga. O gobelenų?
– Galiu pasakyti tiktai tiek, kad norintiems įsigyti gobelenų dabar yra ypač palankus metas. Jau beveik dešimtmetį jų kainos nėra itin aukštos ir, manau, ši tendencija išsilaikys dar keletą metų.
Mano galva, šiandien gobelenai kainuoja gerokai mažiau, nei verti iš tiesų.
Pamėginkite suskaičiuoti, kiek šiandien mokėtume už vieną gobeleną, kurį per metus išausdavo penki meistrai.
Prie sunaudotų medžiagų kainos reikėtų pridėti dar penkių šeimų išlaidas per metus už maistą, rūbus ir kitokius būtinus dalykus.
Valdovų rūmams – Tūkstantmečio varpas
Penktadienį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyko XIV Pasaulio lietuvių bendruomenės seimo baigiamasis posėdis. Jo metu pristatyti Valdovų rūmų paramos komiteto, esančio Jungtinėse Amerikos Valstijose, finansuoti objektai – Tūkstantmečio varpas, Saulės laikrodis ir trečiojo rūmų aukšto reprezentacinės salės frizas.
Tūkstantmečio varpas pagamintas iš 22 alavo ir 78 vario dalių. Jis sveria 184 kg ir yra 67,5 cm skersmens. Jo garsas aidi 112 sekundžių. Varpas 2010 m. nulietas senas varpų liejimo tradicijas turinčioje „Grassmayr Glockengieserei Gmbh” liejykloje Insbruke, Austrijoje. Šio projekto kūrėjas – Vilniaus dailės akademijos rektorius, dizaineris A.Klimas.
Saulės laikrodis Valdovų rūmų mažojo bokštelio sieną papuošė jau prieš mėnesį. Jo autorius – dailininkas A.Každailis.
Trečio Valdovų rūmų aukšto reprezentacinės salės sieninės tapybos frizas baigtas vos prieš keletą dienų. Jo projektą sudaro įtakingiausių XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių herbai, kuriuos pagal šių giminių atstovų nuopelnus valstybės istorijai atrinko Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas E.Rimša.
Valdovų rūmų atidarymas planuojamas kitų metų viduryje, tuomet reprezentacinę salę papuoš ir šiuo metu Taikomosios dailės muziejuje eksponuojami įspūdingi gobelenai. Bilietas suaugusiajam turėtų kainuoti 10 litų.
