Vos atvykus į miestą matyti, kad čia atsisveikinti su vasara sugužėjo minios žmonių. Artėjančiu rudeniu kvepėjo ir neįtikėtina vestuvinių palydų gausa. Tačiau tikrasis veiksmas vyko pilies bokštų apsuptyje – erdvus kiemas priminė tikrą Viduramžių turgų, kurio centre stovėjo nenaudėliams bausti skirtas gardas ir gėdos stulpas. Šiuos kankinimo prietaisus galėjo išbandyti kiekvienas norintis.
Mugėje netrūko puodžių, bačkorių ir kitų medžio bei metalo meistrų.
Visą gyvenimą kalviu dirbantis Evaldas atskleidė, kad jį dar paauglystėje pakerėjo romantiška žaizdro liepsna. Vaikinas tuomet lankęs Vilniaus amatų mokyklą vaikams – mokėsi medžio ir žalvario apdirbimo meno, tačiau eidamas pro šalį visuomet užsižiopsodavo į nedidelę kamarėlę, kurioje apšviesti ugnies darbavosi du kalviai. „Jie man ir sako kartą: „Ko spoksai? Imk kūjį ir kalk“, taip ir pradėjau. Man be galo patiko, kad gali paimti kietą kaip akmuo geležies gabalą ir paversti jį minkštu, sukurti iš jo bet ką, kas šauna į galvą“, - prisiminimais dalijosi vyras, kuris pridūrė, kad visam laikui nemetė medienos ir žalvario, tačiau tai virto hobiu, o kūjis ir priekalas – gyvenimu.
Jam paantrino ir bičiulis Mantas, gaminantis lankus ir strėles: „Visai nebūtina, kad tai būtų ilgametis šeimos verslas – žmogus gali tapti bet kuo. Jį sužavėjo plastika, o mane šaudymas, tad įsisukau į šią veiklą ir dabar dirbu šaudymo iš lanko centre.“
Ant vyro prekystalio rikiavosi patys įvairiausi lankai ir strėlės. „Kiekvienos šalies lankai skiriasi tiek raštais, tiek forma. Strėlės taip pat skirtingos – vienos skirtos treniruotėms šaudymui į taikinį, kitos gi – medžioklei“, - atskleidė meistras. Jis pasakojo, kad didžiuliai lankai gaminami iš medžio, sausgyslių ir rago, kuris turi būti mažiausiai apie metrą ilgio, kad tiktų gamybai. Tokius dabar turi tik Azijoje augantys buivolai.
Šventė meistrams yra džiugi ne tik tuo, kad gali su visais pasidalyti savo amato vaisiais, bet ir pasinaudoti išskirtine proga pabuvoti šimtamečiuose pilies mūruose. Abu vyrai prasitarė, kad dalyviai gyvena pilyje - ne kiekvienas gali pasigirti galimybe naktį praleisti tokioje mistiškoje aplinkoje, o ryte panirti į Galvės vandenį.
Mugėje moterys turėjo aikčioti iš susižavėjimo, išvydusios gausybę žalvarinių, melchiorinių ir varinių papuošalų, kuriais dabinosi mūsų protėviai. Šiuolaikiniai auksarankiai juos gamina tokiu pat būdu ir taip pat nagingai, kaip senovėje. Rodydamas medinį papuošalų šlifavimo ratelį, gamintojas juokavo, kad tai – laiko ilginimo aparatas. Meistras specialiais diskais šlifuoja metalą, o kad jie judėtų, kas nors turi sukti ratelio rankeną – darbas taip prailgsta, kad rodosi, jog diena tapo begaline. Dirbiniuose dominavo baltiški motyvai, o svarbiausias iš jų – žaltys. Tikėta, kad jis saugo šeimininką, tad tokios formos žiedai ir apyrankės masiškai gaminti kaip talismanai.
„Žmonėms jų darbas buvo pramoga. Jie gyveno mene: dainos ir šokiai, papuošalai, namai, įrankiai – senovės lietuviams viskas buvo menas, praskaidrindavęs kasdienybę. Gaila, laikai pasikeitė ir darbas virto kančia“, - neslėpė kartėlio meistras. Jis taip pat pasakojo, kad pagonys, priešingai nei krikščionys, nesilaikė principo atsukti kitą skruostą: „Turėjai gintis, atsimokėti tuo pačiu. Gavęs akmenį, meti jį atgal, nes tai, kas džiaugsmas tavo priešui, yra tavo mirtis. Protėviai nesitaikstė su mintimi, kad žmogus pavirsta į dulkę – jie tikėjo, kad gyvenimas amžinas, tad dirbinius dažnai puošė spiralės arba rombų grandinės simbolis.“
Pasak vyro, smaili rombo apačia yra kūdikystė, tada jis platėja iki žmogus suauga ir ima siaurėti, artėjant senatvei, tačiau po to ciklas kartojasi iš naujo.
Be įspūdingų istorijos paslapčių, susirinkusiuosius linksmino XV a. šarvais pasipuošę riteriai, kurie aikštės centre surengė kovų turnyrą. Pasirodo, taškai jau prieš ilgus šimtmečius skaičiuoti panašiai, kaip dabar bokse: smūgis į galvą vertas 2, o į kūną – 1 taško. Pametęs kalaviją, kovotojas galėjo išsyk likti pralaimėjusiuoju arba jį pakelti, jei jo priešininkas buvo garbingas ir geraširdis.
Tarp dvikovų į „sceną“ žengė tarsi iš praeities atklydusių šokėjų poros, kurios sudėtingus viduramžiškus šokius atliko taip grakščiai, kad rodėsi, jog jų kojos slysta ne žvyru, o tikros rūmų salės parketu.
Užtektinai prisižiūrėję, prisiklausę, o šį tą ir įsigiję, išalkusieji galėjo paskanauti šiandien gana egzotiškais, o Viduramžiais – tradiciniais patiekalais. Virtuvės meistrai prie didžiulių juodų puodų nušilę kepė mėsą, virė grikių su burokėliais bei ryžių su rūgštynėmis košes. Labiausiai nustebinęs delikatesas buvo kiaulių uodegėlių sriuba su žirniais.
