Šio vieno daugiausia titulų turinčių batutos meistrų vadovaujamas Leipcigo „Gewandhaus” orkestras šiandien pradeda savo europinį turą.
Pirmoji orkestro stotelė – Helsinkis. O antradienį legendinis kolektyvas pasirodys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pratęsdamas istorinę geriausių pasaulio simfoninių orkestrų koncertų seriją šioje scenoje.
Gastrolių išvakarėse 59 metų R. Chailly davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui” telefonu iš Leipcigo.
– Jūs neseniai buvote atsitraukęs nuo dirigavimo dėl sveikatos problemų. Kaip jaučiatės dabar? – paklausiau dirigento.
– Nemalonių staigmenų man buvo iškrėtusi širdis, bet tai – jau praeitis. Dabar intensyviai rengiamės Europos turui ir manau, kad gydytojo šiose gastrolėse man tikrai neprireiks.
Tačiau šią vasarą turėjau atsisakyti Richardo Strausso operos „Ariadnė Nakse” („Ariadne auf Naxos”) premjeros Zalcburgo festivalyje, nes jos spektakliai būtų pasibaigę prieš pat šio turo repeticijas.
Pats turas truks net pusketvirtos savaitės. Taigi man tektų per didelė įtampa – turėjau pasirinkti operą arba orkestro gastroles.
Dabar operų aš imuosi labai retai ir apskritai diriguoju mažiau negu anksčiau.
Mano profesija sunki ne tik emociškai ir dėl muzikos užduočių. Diriguoti orkestrui yra sunkus fizinis darbas, kuriam atlikti reikia nepriekaištingos sveikatos.
Tačiau aš dabar esu puikios fizinės formos, nes ką tik ilgai atostogavau prie Ligūrijos jūros Genujoje.
– Per atostogas vien tik ilsėjotės?
– Derinau poilsį su muzikos studijomis. Tačiau iki valios pasidžiaugiau savo vaikais ir anūkais, namų malonumais.
Aš turiu didelę šeimą – duktė ir sūnus augina po du vaikučius (R. Chailly susilaukė dukters su pirmąja žmona, o sūnumi vadina antrosios žmonos ir jos ankstesnio vyro atžalą. – Red.). Laimė, kad galiu juos dažnai matyti, nes gyvename kaimynystėje. Kai būname su žmona namuose Italijoje, anūkai ateina pas mus.
Tačiau daugybę savaičių kasmet man tenka praleisti gastrolėse. Pavyzdžiui, dabar iš Vilniaus vyksime į Zalcburgą, iš ten – į „BBC Proms” festivalį Londone ir Grafenego festivalį Austrijoje, po to – į Liucernos festivalį. Tokie įprastiniai orkestro vasaros maršrutai.
Be to, jau trečius metus grosime koncertų serijas Vienoje, Paryžiuje ir Londone. Kitą kovą vyksime į Azijos turą.
– Tapęs „Gewandhaus” orkestro vadovu, nėrėte į Leipcige gyvenusių ir kūrusių kompozitorių muziką. Jums svarbu susieti savo veiklą su vietos istorija?
– Likimas man suteikė nepaprastą galimybę pratęsti unikalią seniausio Europos orkestro istoriją. Labai tuo didžiuojuosi.
Tai mane įkvėpė naujai perskaityti Ludwigo van Beethoveno, Roberto Schumanno, Felixo Mendelssohno, Franzo Schuberto kūrinius.
Visi šie kompozitoriai tiesiogiai bendravo su „Gewandhaus” orkestru. Tai – vieni svarbiausių jo istorijos puslapių.
Jau atlikome ir įrašėme su orkestru F. Mendelssohno uvertiūrų ir simfonijų originalias versijas, kurios labai skiriasi nuo visiems žinomų. Įamžinome Gustavo Mahlerio aranžuotas R.Schumanno simfonijas.
Leipcigo publika šias programas sutiko kaip įdomiausias naujoves – jas lydėjo didžiulis susidomėjimas.
Tačiau tuo pat metu mes rengiame ir šiuolaikinius muzikos kūrinius, užsakome premjeras kompozitoriams. Aš užsibrėžiau tikslą išplėsti šimtmečius gyvuojančio orkestro raišką šiuolaikiškiausia muzikos kalba.
– Ar publikai ir tai patinka?
– Kai prieš septynerius metus atvykau į Leipcigą, mane perspėjo būti atsargų su šiuolaikine muzika, nes Leipcigo publika yra konservatyvi, nors ir labai išprususi.
Bet aš nepaklausiau, pasukau savo keliu. Jau pirmajame savo koncerte 2005-aisiais atlikau su orkestru pasaulinę Wolfgango Rihmo „Verwandlung” premjerą. Tiesa, buvau paprašęs autoriaus įlieti į ją F. Mendelssohno dvasios, nes koncerte skambėjo ir šio kompozitoriaus kūrinys.
Taigi tradicinis repertuaras gali netgi veikti pačius naujausius kūrinius.
– Kodėl šiam turui pasirinkote ne vokišką programą, bet Olivier Messiaeno ir G. Mahlerio kūrinius?
– G. Mahleris buvo taip pat glaudžiai susijęs su Leipcigu. Jis dirbo dvejus metus Leipcigo operos antruoju kapelmeisteriu, dirigavo daugybę spektaklių, kuriuose griežė „Gewandhaus” orkestras.
Būtent Leipcige G.Mahleris sukūrė savo Pirmąją simfoniją ir vokalinį ciklą „Stebuklingas berniuko ragas”. Jo Šeštoji simfonija, kurią atliksime Vilniuje, mano repertuare – jau ne vieną dešimtmetį.
Kitą programos kūrinį – O. Messiaeno „Ir laukiu mirusiųjų prisikėlimo” („Et Exspecto Resurrectionem Mortuorum”) pučiamiesiems ir perkusijai – norėjau padiriguoti jau labai seniai. Tačiau tik dabar pirmą kartą jį atliksime su „Gewandhaus” orkestro muzikantais.
Tai jaudinamas, labai originalus ir netgi smagus, kupinas tikėjimo pomirtiniu gyvenimu requiem.
O. Messiaenas įrašinėjo paukščių balsus ir pagal juos kūrė instrumentines melodijas, kurios kartais išsilieja netikėtai džiaugsmingai. Ir šiame kūrinyje pučiamieji primena paukščius, bet kartais skamba labai sarkastiškai.
Išties įdomu, kaip Vilniaus publika reaguos į šią įdomią muziką.
Pateisino jaunystės lūkesčius
R.Chailly – 19-asis „Gewandhaus” kapelmeisteris. Jis gimė Milane, studijavo Perudžos, Romos ir Milano konservatorijose, be to, mokėsi kompozicijos pas savo tėvą žymų operų kūrėją.
Maestro koncertuoja kaip dirigentas nuo 14 metų. Būdamas 20-ies, jis tapo C.Abbado asistentu Milano teatre „La Scala”, 21-erių debiutavo JAV, Čikagos „Lyric Opera”.
Vėliau R.Chailly dirigavo visuose geriausiuose pasaulio operos teatruose, dirbo su garsiausiais Europos ir Amerikos orkestrais. 2006-aisiais teatre „La Scala” vykusi F.Zefirelli režisuotos „Aidos” premjera jį buvo suvedusi ir su lietuve V.Urmana.
Net 16 metų (1988–2004 m.) tapęs Amsterdamo „Concertgebouw” orkestro meno vadovu maestro atsidėjo simfoniniam repertuarui, ėmė diriguoti operas tik retkarčiais.
Įrašų kompanijoje DECCA dirigentas išleido daugiau kaip 80 kompaktinių diskų, tarp jų – dešimt operų muzikos. Savo įrašais R.Chailly yra pelnęs visus įmanomus prestižinius apdovanojimus, kelias „Grammy” nominacijas.
Įtakingi leidiniai nekart jį rinko Metų artistu. Metų atlikėjo titului R. Chailly nominuotas ir 2012-ųjų žurnalo „Gramophon” klasikinės muzikos apdovanojimų rinkimuose už L. van Beethoveno simfonijų įrašus su „Gewandhaus” orkestru.
Dirigentas apdovanotas Didžiojo karininko, Italijos Respublikos Didžiojo kryžiaus ordinais ir Antonio Feltrinelli prizu už nuopelnus gimtinei, Nyderlandų karalienės įsteigtu Liūto riterio ordinu – už indėlį į Nyderlandų kultūrą. Jis taip pat yra pelnęs A. Zemlinsky ir H. von Karajano prizus, yra Londono karališkosios muzikos akademijos garbės narys.
Orkestro veidą kūrė įžymybės
Leipcigo „Gewandhaus” simfoninis kolektyvas yra seniausias koncertuojantis miesto orkestras pasaulyje. Jo ištakos – 1743-iaisiais pirklių įkurta koncertuojančių muzikantų sąjunga „Grand Concert”. 1781 m. ji persikėlė į tekstilės pirklių rezidenciją (vok. „Gewandhaus”), todėl ansamblis buvo pavadintas jos vardu.
Šio kolektyvo veidą formavo visa plejada įžymybių, tarp jų – F. Mendelssohnas, A. Nikischas, W. Furtwängleris, B. Walteris, K. Masuras.
Be šio orkestro būtų sunku įsivaizduoti simfoninės muzikos raidą. Jis atliko visas L.van Beethoveno simfonijas dar kompozitoriui gyvam esant, pirmasis pristatė pasauliui visas A.Brucknerio ir D. Šostakovičiaus simfonijas.
Šio kolektyvo dėka Leipcigas vadinamas muzikos miestu. Orkestras rengia koncertus (per sezoną 70) ne tik savo rezidencijos „Gewandhaus” didžiojoje salėje, kurioje telpa beveik 2000 klausytojų, bet ir griežia Leipcigo operos spektakliuose, kas savaitę atlieka J. S. Bacho kantatas Šv.Tomo bažnyčioje su legendiniu jos berniukų choru.
Į pirmąsias užsienio gastroles „Gewandhaus” orkestras išvyko 1916-aisiais. Nuo tada jis nuolat koncertuoja svarbiausiose Europos, JAV, Australijos, Tolimųjų Rytų šalių salėse, per sezoną svetur surengdamas net kelias dešimtis koncertų.
