Ketvirtadienio vakarą režisierius Cezaris Graužinis su septyniais aktoriais iš trijų valstybių „Menų spaustuvėje” parodė būsimo spektaklio „Pasaulio pabaiga” eskizą.
Pirmoji tarptautinės kūrybinės grupės laboratorija vyko vasarą Atėnuose, darbas buvo tęsiamas Vilniuje, o baigtinis spektaklio vaizdas išryškės kitų metų vasarą Meksikoje.
Režisierius „Pasaulio pabaigą” repetuoja su trimis savo nuolatiniais „Cezario grupės” aktoriais Brigita Arsobaite, Vilma Raubaite ir Pauliumi Čižinausku, kartu dirba po du aktorius iš Graikijos ir Meksikos.
Į klausimą, ar dirbti sekasi, 44 metų C. Graužinis atsakė: „Nežinau, ar sekasi. Bet įdomu. O jeigu įdomu, vadinasi, sekasi.”
– Tai juk nebus repertuarinis spektaklis. Kas tai – malonumas susirinkti, fantazuoti, kurti ar savęs tobulinimas? – paklausiau C. Graužinio.
– Tai ir įdomi patirtis su mano grupės aktoriais dirbti kažkur kitur, ne tik Lietuvoje, dirbti su kitų šalių partneriais, kalbančiais kitomis kalbomis.
Vis dėlto tai bus spektaklis. Dabar sprendžiame, kur gali būti premjera: Meksikoje, Atėnuose ar Lietuvoje. Nieko negaliu pažadėti, nes tai priklauso nuo finansinių sąlygų.
Turiu tokią svajonę: net ir tuo atveju, jeigu galutinis spektaklis būtų parodytas ne Lietuvoje, tegu jis lieka „Cezario grupės” repertuare. Spektaklis padarytas taip, kad galima išrinkti jį dalimis, ir tada meksikiečiai turi savo „Pasaulio pabaigą”, graikai savo, lietuviai savo.
Jeigu mums pavyks vėl kartu dirbti ir po premjeros, susitikti kur nors festivalyje ar kita proga, mes vėl labai greitai tą spektaklį galėsime surinkti iš dalių.
– Dirbate trimis etapais. Antrą kartą susirinkus tarptautinei komandai jau esate pakeliui į premjerinį vaizdą?
– Į etapą Lietuvoje žiūriu kaip į idėjų inkubatorių. Ketvirtadienį parodėme eskizą. Gali būti ir taip, kad galutiniame spektaklyje nieko iš to neliks arba tik koks vienas elementas.
Čia turime galimybę eksperimentuoti. Tai unikalu. Juk šiais laikais reikia duoti garantiją, rezultatą, kuris bus visiems priimtinas, populiarus ir iš to galėsi gyventi.
Tokia situacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tik labai neįdomu dirbti, kai pradėdamas žinai, kaip padarysi spektaklį, kokį jį padarysi.
Nieko originalaus nepasakysiu: galimybė daryti klaidas pakelia ūpą. Norisi dirbti. Į „Pasaulio pabaigos” projektą mes žiūrime kaip į visišką laisvę ir atsakingi esame tik vieni kitiems.
Kad būtų įdomu, turi būti rizikos, azarto, kūrybos adrenalino.
– Pasaulio pabaiga pagal majų kalendorių tarptautiniu mastu yra proginė tema. Kaip jūs tai vertinate?
– Man labai įdomus šis reiškinys. Kiek milijonų, milijardų uždirbta vien iš to. Kiek išprotėjusių žmonių atsiranda. Yra netgi religija savotiška – majanizmas. Sektos įvairiausios. Kiek čia visokių regėjimų ir nušvitimų visokiose sujauktose galvose.
Pati pasaulio pabaigos idėja man atrodo savotiškai graudi.
Apie pasaulio pabaigą galvoja žmonės, kurie tvirtai įsitikinę, kad pasaulis neteisingas. Bet jie jaučia, kad negali nieko pakeisti. Dėl to yra vienintelė ir paskutinė viltis – pasaulio pabaiga.
Nei jokioje mitologijoje, nei krikščioniškojoje religijoje, nei majų tradicijoje nekalbama apie visišką pasaulio pabaigą.
Nojaus laikais tvanas buvo pasaulio pabaiga, bet ji buvo sugalvota, kad geriausi išliktų ir toliau viskas eitųsi teisingiau, gražiau ir geriau. Kiekvienoje kultūroje pasaulio pabaiga yra tikėjimas, kad pereisime į kitą pakopą.
Todėl ir sakau, kad man truputėlį graudu, simpatiška, liūdna. Pasaulio pabaiga iš tiesų yra svajonė apie pradžią, apie naują šansą. Klikt – ir žmonės geresni, šviesesni, ir neteisybės nėra.
– Vadinasi, būsimo jūsų spektaklio apie pasaulio pabaigą idėja – ironiška?
– Mūsų spektaklio personažai – tai žmonės jau pasibaigus pasauliui, po 2012 metų gruodžio 21 dienos 11 valandos ir 11 minučių pagal Grinvičą. Jie jau naujos formos, bando susiorientuoti naujoje erdvėje, ne viską atsimena iš ano gyvenimo.
Bet iš to pasibaigusio pasaulio jų galvose išlikę visokių šiukšlių – kažkokių santykių nuotrupos, daugiau negatyvaus pobūdžio.
Išliko tik vienas vardas – Džonas Smitas. Visi yra Džonai Smitai ir dar neaišku, kuris po pasaulio pabaigos yra vyras, kuris moteris. Išliko prasta anglų kalba. Visi bendrauja angliškai, bet primityviai, kaip kalbamės mes, kai reikia susikalbėti su kitu neanglu.
– Kaip klostosi reikalai Graikijoje, kur pastaruoju metu dažniausiai dirbate. Ar jūs juntate, kad tai šaliai sunku?
– Su šypsena klausausi lietuvių kalbų apie sunkumus Graikijoje. Tai ir akmuo į žiniasklaidos daržą. Pasiskaičius, pasiklausius galima susidaryti įspūdį, kad Graikijoje labai blogai.
Žmonės, Lietuvoje labai blogai, tai pastebėkite.
Gal rašoma, kad Graikijoje ypač blogai, tam, kad Lietuvoje neatrodytų visiškai prastai? Būtų gerai, kad Lietuvoje būtų taip blogai kaip Graikijoje.
Statau Graikijoje spektaklius ir nė karto nepajutau, kad Graikijoje būtų sunku. Ai, pajutau! Pastačiau Sofoklio „Karalių Edipą” Epidauro festivaliui antikiniame amfiteatre. Epidauras – 120 kilometrų nuo Atėnų.
Prodiuseriui skambino žurnalistai iš kai kurių laikraščių ir guodėsi, kad redakcijos nebesumoka kelionės išlaidų, klausė, gal festivalis gali sumokėti. Kadangi festivalis nesumokėjo, kai kurie kritikai neatvažiavo. Nieko, pamatys Atėnuose.
– Jūsų „Karalius Edipas” keliauja per Graikiją?
– Spektaklis numatytas rodyti apie 40 skirtingų vietų. Visoje Graikijoje yra išlikę daug senovinių amfiteatrų. Kai kur pastatyti nauji. Į juos visus spektaklis ir važiavo. Netrukus grįšiu į Atėnus, ir „Karalius Edipas” bus pirmą kartą rodomas įvairiuose Atėnų amfiteatruose.
Epidauro amfiteatre telpa apie 13 tūkstančių žiūrovų. Režisieriui įdomus jausmas, kai jo spektaklį mato tiek žmonių.
Ir amfiteatras pastatytas taip, kad visi netgi paskutinėse eilėse viską mato ir kuo aiškiausiai girdi. Lyg spektaklis vyktų čia pat, ant delno – jeigu aktorius stovi ir veikia tinkamoje vietoje.
Bet koks aktoriaus vaidybos netikslumas matyti kaip po didinamuoju stiklu. Kaip ant keptuvės pas poną Dievą. Labai keista. Štai tokie senovinio teatro architektūros triukai ir magija.
Man buvo įdomu taikytis prie amfiteatro taisyklių. Daug kartų buvau sutrikęs, kai po repeticijų salėje susidūrėme su atvira erdve.
Aktoriai, jau vaidinę amfiteatre, man pasakojo, kas ten galima, kas neįmanoma. Bet kol pats nesusiduri, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.
„Karalius Edipas” nėra repertuarinis spektaklis, jis bus baigtas vaidinti rugsėjį. Prodiuseriai turi planų rengti turnė po užsienio amfiteatrus. Yra jų šalyse aplink Viduržemio jūrą.
– O ką galėtumėte pasakyti apie jūsų ir „Cezario grupės” ateitį?
– Pradėjau po truputį domėtis graikų antikine drama. Dabar statysiu komediją – Aristofano „Plutą”.
Iš šeiminio gyvenimo Atėnuose bandau pavogti laiko ir dirbti Vilniuje su „Cezario grupe”. Naujinsime grupės repertuarą.
Atėnuose dirbdamas tarptautinėje komandoje savo aktorius lyg kitomis akimis pamačiau ir iš naujo juos pamilau. Jie labai geri aktoriai. Ir labai geri žmonės. Svetimoje aplinkoje tai dar geriau matyti. Ir matyti visiems. Smagu buvo tuo įsitikinti.
Diskutuotina prognozė
2012-ųjų pasaulio pabaigos prognozė – tai plačiai pasaulyje paplitusi pranašystė, kad 2012 m. įvyks pasaulio pabaiga.
Idėją išplatino daugybė knygų, televizijos laidų, internetinių reportažų. Ji grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Taip pat įtraukiami aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimą ir klimato kaitą.
Meksikos nacionalinio autonominio universiteto archeologas G.Bernalis pažymi, kad įrašuose, rastuose skirtingose majų radimvietėse, nurodytos datos gerokai pranoksta 2012 metus – pavyzdžiui, viename įraše nurodyti apytikriai 4772 metai.
