Pagal lenkų rašytojos Dorotos Maslowskos pjesę pastatyto spektaklio premjera Žvejų rūmuose įvyks rugsėjo 5 ir 6 dienomis. Jo scenografiją kūrė Artūras Šimonis, muziką – Gintaras Kizevičius.
Spektaklyje vaidins Sigutė Gaudiešytė, Eglė Jackaitė, Regina Šaltenytė, Jūratė Jankauskaitė, Igoris Reklaitis, Edvardas Brazys, Renata Idzelytė, Donatas Švirėnas, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Alina Mikitavičiūtė, Lina Krušnaitė, Simona Šakinytė, Toma Gailiutė.
– Jaunosios kartos lenkų dramaturgė D.Maslowska kalba apie šiandienes savo šalies problemas. Ar jos aktualios ir mums? – pasiteiravau 68 metų J.Vaitkaus.
– Lenkijos ir Lietuvos problemos nelabai skiriasi, gal ten tik ryškiau juntamos.
Spektaklyje bus visko – ir dramos, ir tragedijos, ir farso.
Tai pjesė apie kuriantį žmogų, kuris gyvendamas užsideda tam tikrą abejingumo, geidulių tenkinimo luobą, daiktiškumo šarvą. Tuomet daug ko nebegirdi ar nenori girdėti. Todėl ir kyla problemų.
Tikrąsias vertybes nurungia kažkokie politiniai reikalai, grobuoniškumas, veidmainystė, nauda – visa tai, kas veda žmoniškumo ir tiesos nuvertėjimo link.
Scenoje bus personažų ir iš virtualiojo pasaulio. Spektaklis ir apie tai, kaip žmogų veikia visokios medijos.
Kalbėsime, kaip jis viską priima neperkošdamas per savo protą, sąmonę – tiesiog vadovaujasi jam patinkančiais įgūdžiais, negalvodamas kažką daro, kartoja televizijos šou ar podiumų klišes, o tai pereina net į jo gyvenimą, buitį.
Pamažu žmonės tampa begalvių ar mankurtų mase, kuriai nerūpi jokios vertybės.
Svarbiausia – išlikti. Tai pjesė apie mąstymo ir atsakomybės praradimą, sąmonės nuskalpavimą ir išdrenavimą.
Galbūt spektaklis privers pažvelgti į save iš šalies – kaip atrodai, kaip vykdai užduotis, užsakytus dalykus, pats to nė nesuvokdamas, manydamas, kad aktyviai dalyvauji vyksme ir ką nors reiški.
– Kodėl pokalbiui apie šiandieną jūs ėmėtės lenkų, o ne lietuvių pjesės?
– Lietuvių dramaturgai nedaug kuria šiuolaikinėmis temomis. Manau, tai nėra skatinama. Nėra tam tikros teatrinės politikos.
Nors bandymų buvo, viskas – pripuolamai. Nėra proceso.
Autoriai neskatinami, nežino, ar jų pjesė bus pastatyta. Geras pavyzdys – Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”. Pjesė laimėjo kelis konkursus, bet trejus metus jos niekas nestatė.
Neturime jaunų dramaturgų skatinimo fondo. Tai visai nerūpi nei Kultūros ministerijai, nei teatrams.
Jei pjesė dulka stalčiuje, dramaturgas netenka intereso: jis geriau dalyvauja visokiose dirbtuvėse, važiuoja į užsienį, ten kuria savo pjesių eskizus. O pas mus – tuštuma. Tą tuštumą ir užpildo autoriai iš svetur.
– Žvejų rūmų erdvė nepritaikyta teatrui. Ji ne itin jauki, per didelė. Ar todėl žiūrovus susodinsite scenoje?
– Ši pjesė reikalauja ypač glaudaus kontakto su publika, intymesnio buvimo. Kai sėdi toje didžiulėje salėje, atrodo, tarsi aktoriai vaidina sau, o žiūrovai atitrūkę nuo bendro konteksto, žiūri lyg į vitriną.
Mums norėjosi ir intymumo, ir erdvės. Salė bus uždengta audeklu ir taps spektaklio fonu, scenovaizdžio dalimi, kur taip pat vyks veiksmas.
Ir aktoriai, ir žiūrovai verda viename katile. Skirtumas – kaip jie reaguoja į tai, kas supa. Vieni sugeba pasipriešinti, išsilaikyti, nepasiduoti kompromisams, kiti nuplaukia pasroviui suvokdami, kad lengviau prisitaikyti ir veidmainiauti.
Bandysime iš mūsų supratimo, emocijų, skaudulių, nejaukumo, nepasitenkinimo sudėlioti visumą, kuri paveiks arba nuvils.
– Kokius naujus jūsų spektaklius artimiausiu metu išvys žiūrovai?
– Spalio mėnesį įvyks premjera Rusų dramos teatre. Jame statau 2011 metais per teroro aktą Maskvos Domodedovo oro uoste žuvusios ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai”.
Mano, kaip Rusų dramos teatro vadovo, kadencija baigiasi.
Nežinau, kaip bus toliau. Gal būsiu laisvas, gal kur nors važiuosiu.
Pasiūlymų yra. Vienas jų – iš Azerbaidžano. Baku rusų dramos teatras pateikė labai įdomų pasiūlymą – pastatyti vieno žymiausių XII amžiaus poetų Nizami poemą „Septynios gražuolės”.
Personažai laukia stebuklo, kuris neateis
Gintaras Grajauskas
Pjesės vertėjas
„D. Maslowskos pjesė „Mums viskas gerai” – ne tik apie šiuolaikinę Lenkiją. Ji – mums ir apie mus. Joje su postpankiška ironija kalbama apie šiuolaikinę visuomenę, nutrūkusius žmonių tarpusavio ryšius, abejingumą, niveliaciją. Dramos personažai vienas kito nebegirdi ir net nebando kalbėtis ar įsiklausyti. Iš tiesų jie net negyvena, o tiesiog būna laukdami stebuklo, kuris neateis. Laukdami tikrojo gyvenimo – be baimės ir pažeminimo, su savigarba ir orumu.”
