54 metų L. Bigot sukurtas daiktų teatro, cirko ir muzikos spektaklis „Mažasis cirkas”, apkeliavęs daugelį Europos šalių, Izraelį, Argentiną, Kanadą, JAV, šį savaitgalį bus parodytas Naujojo cirko savaitgalyje, kuris šiandien prasideda sostinės „Menų spaustuvėje”.
L. Bigot „Lietuvos ryto” skaitytojams sutiko papasakoti apie keistojo spektaklio atsiradimą.
– „Mažasis cirkas” gyvuoja nuo 2004 metų. Kaip jums – muzikos pasaulio atstovui – šovė į galvą sukurti spektaklį su vaidinančiais žaislais?
– Mano muzikinis gyvenimas vyko studijoje ir ant scenos – grojau saksofonu ir kūriau elektroakustines kompozicijas.
Visada domėjausi galimybėmis kurti muziką iš įvairių objektų ir situacijų, visai nesusijusių su muzikos pasauliu. Patiko žaisti su kasdienybės garsais, juos savaip dėlioti, perkurti, jungti.
Taip pat mane be galo žavėjo pigūs prisukamieji žaislai – kai juos atidarai, aptinki paprastą ir genialų mechanizmą. O jų judesiai – šokinėjimas, sukimasis ir kiti – kuria labai įdomią medžiagą ausiai, ypač jei šiuos garsus truputį sustiprini.
„Mažasis cirkas” atsirado iš mano meilės muzikai, susidomėjimo smulkiąja mechanika, vaikiško noro meistrauti ir siekio nežiūrėti į save pernelyg rimtai. Tai yra svarbiausia.
– Kodėl savo artistams sukūrėte ne sceną, o cirko areną?
– Mintys apie cirką kilo stebint savo senus draugus.
Jie jau nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo kurti naujojo, šiuolaikinio cirko judėjimą.
Šie reformatoriai nebuvo senųjų cirko dinastijų atstovai, kurie mokosi vaikščioti arenoje ir dar iki mokyklos tobulai atlieka numerius ant trapecijos.
Bet jų nuoširdumas ir puikus humoro jausmas, siekis suteikti tradicijai naują turinį leido sukurti nuostabių spektaklių ir pradėjo įtvirtinti naująjį cirką kaip savarankišką scenos meną.
Įkvėptas jų nutariau suteikti cirko dvasią savo eksperimentams su senų žaislų ir kitokių daiktų įgarsinimu. Ji man leidžia įdomiai susieti spektaklio muzikalumą ir vizualumą.
– Kaip jaučiatės spektaklio metu? Jūs grojate, vaidinate, žaidžiate, režisuojate ar diriguojate?
– Matyt, darau viską po truputį. Bet daugiausia turbūt žaidžiu, nors, kita vertus, spektaklis sustyguotas, jame lieka nedaug erdvės improvizuoti.
Man dažnai sako, jog mano aistra žaisliukams reiškia grįžimą į vaikystę. Nežinau, gal ir suvaikėjau!
Jei rimtai, vaikystėje labai mėgau konstruoti įvairiausius dalykus iš visokių šiukšlyčių, klijų buteliuko ir kelių vinių. Kurdamas „Mažojo cirko” areną patyriau tą patį džiaugsmą!
Nesu nei dailininkas, nei scenografas. Ko gero, šio darbo ėmiausi labai neprofesionaliai. Surinkau viską, ką radau tolimiausiuose spintų ir stalčių kampuose, ir suklijavau paprastais klijais. Dievai žino, kiek visa tai laikysis!
– Su šiuo spektakliu ką tik dalyvavote Rygoje pasibaigusiame festivalyje „Homo Alibi”, kuris šįmet buvo skirtas aplinkosaugos temoms.
Ar „Mažasis cirkas” saugo aplinką?
– Antrinių žaliavų panaudojimo, ekologijos tema man labai artima. Vadovaujuosi šiais principais gyvenime. Jei kalbame apie spektaklį – daugumą jo „artistų” aptikau ant blusturgio prekystalių. Tarkime, mano spektaklyje rimtą vaidmenį atliekantis vilkelis dabar gyvena antrąjį ir, ko gero, geresnį gyvenimą.
Arena, kaip minėjau, taip pat sulipdyta iš atliekų, niekam nereikalingų medžiagų, kurios kone dvi dešimtis metų kaupėsi mano sandėliuke.
Parodys 5 spektaklius
Naujojo cirko savaitgalis šiemet vyks rugsėjo 6–8 d. sostinėje įsikūrusiame šiuolaikinių scenos menų centre „Menų spaustuvė”.
Per tris festivalio dienas bus parodyti 5 Kroatijos, Lietuvos, Prancūzijos ir Švedijos šiuolaikinio cirko trupių spektakliai, vyks seminarai muzikantams, lėlininkams, scenografams, cirko artistams, žonglieriams.
