Gerai nuteikia tradicija pradėti sezoną Naujojo cirko savaitgaliu Menų spaustuvėje. Ten pamatai beribes artistų ir scenos menų galimybes. Sezono pradžiai tai ypač tinka. Pamatai po vasaros pauzės ir žiūrovus – pažįstamus ir nepažįstamus, juos sutiksi visą sezoną ir jausiesi su jais viena kompanija, nes visiems tai, ką jie mato scenoje – oras, kuriuo jie kvėpuoja.
Žinau, kad yra tokių, kurie laukia Naujojo cirko spektaklių būtent kaip atgaivos, kaip gryno oro gurkšnio. Septinti metai iš eilės ar mažiau, nelygu kada atrado šitą meną, kur senas žodis „cirkas“ įgyja naują, nenuspėjamą prasmę. Galbūt tai judesio poezija, galbūt patirčių drama, galbūt nustebimų komedija.
Kroatų dueto “Room 100“ spektaklis cheminiu pavadinimu „C8H11NO2“ buvo patirčių drama. Visiškas eksperimentas, beveik beprotiškas rizikingumu. Dokumentika plius akrobatika. Po šio spektaklio atminty išlieka ne tik jo artistų Antonios Kuzmanic ir Jakovo Labrovico kūnų metamorfozės, bet ir tas žmogus, kurio likimas jas įkvėpė: ekrane didelę dalį spektaklio kalbintas režisieriaus J. Labrovico brolis Ivanas, sergantis šizofrenija.
Tai žmogus, su kuriuo liga (medicina? pats gyvenimas?) susidorojo, jį suniokojo. Svarbu, kad jo istorija skleidžiama. Po dokumentinių kadrų artistai tęsia makabrišką pasakojimą judesiu. Jie neperėmė tiesioginių sergančio žmogaus gestų – tegu ir labai išraiškingo, tačiau liguisto plaštakų plasnojimo. Jie rodo kūną, iš lėto virstantį nenusakomu gyviu, augalu, skausmu.
Menų spaustuvės repeticijų salėje porai eilių žiūrovų savo eskizą rodė lietuvių naujojo cirko grupė „Antigravitacija“, o kieme švedai jungė gatvės šokį su žongliravimu. Lietuviai jau antras sezonas turi ką parodyti Naujojo cirko savaitgalyje, kuriame paprastai dominuoja prancūzų menininkai. Tiesiog prancūzai turi naujojo cirko mokyklą, o lietuviai mokosi žiūrėdami spektaklius ir lankydami seminarus. Kaip ir kroatai.
Žonglieriaus Manto Markevičiaus eskizas spektakliui „Nėra laiko“ kol kas yra galimybių studija, iš kurios matyti, kad tas žmogus gali daug, turi nenumaldomą fantaziją ir kūrybingus kompanionus.
Švedų grupė „Poetry in Motion“ po jo eskizo atrodė kaip kukliausi minimalistai. Ne šimtas daiktų, su kuriais išmoningai „cirkuliuojama“, o tik kokie penki šeši kamuoliukai ir šviečiantys kubai. „Kamuolinių šokių hausas“ – trijų artistų spektaklis, kur vienas tiesiog scenoje rūpinasi garsu, o tai ir yra režisierius Olle Strandbergas. Pats spektaklio turinys - Alexanderis Damas gatvės šokiu provokuoja žonglieriaus Gustafo Rosellio judesius.
Kodėl reikėjo tai rodyti kieme? Kad labiau būtų panašu į gatvės šokio atmosferą? Kad viskas atrodytų nesureikšminta, lyg tarp kitko, nors atidirbta preciziškai? Galbūt. Tas nereikšmingumas, meistriškumo ir azarto dialogas buvo spektaklio ašis. Maždaug, mes čia šiaip sau. Sudėtingiausius, švariausiai atliekamus triukus – su lengva šypsena.
Net iškilminga, finalui palikta muzika čia skamba ironiškai. Nukrenta vienas iš penkių ar šešių kamuoliukų? Garsistas-režisierius-idėjos autorius Olle sustabdo muziką, palieka savo piupitrą su mažyte elektronikos dėžute ir prieina prie žonglieriaus Gustafo su rankšluosčiu. Menų spaustuvės kieme ruduo, visą dieną lijo, publika su striukėmis, o Gustafas – vien su berankoviais marškinukais, plikais pečiais, bet prakaitas varva, tyška.
Režisieriaus rankšluostis padeda. Šypsenėlės – irgi. Vėl iškilmingoji finalo muzika. Ir dar kartą vienas išdavikas kamuoliukas išsprūsta nuo šlapio artisto? Ir dar kartą lyg niekur nieko – rankšluostis su gera režisieriaus-partnerio šypsena. Kamuoliukai paklūsta. Audringos ovacijos.
Ei, juk tai beveik cirko (ir senojo) štampas: daryti, kol padarai. Ar žongliruoji, ar esi ant lyno – kartoti, kol publika, sulaikiusi kvėpavimą, gaus, dėl ko atėjusi. Labai gali būti, kad tas kamuoliuko pametimas kruopščiausiai surepetuotas. Suvaidintas. Štai, ką vadinu štampu.
Ne, „Poetry in Motion“ parodė to beveik štampo interpretaciją: jokių dramų, viskas pataisoma ir pasiekiama. Svarbu laiku prieiti su rankšluosčiu. Ir su draugiška veido išraiška.
Tokio režisieriaus su rankšluosčiu galima linkėti Mantui Markevičiui, nes idėją jis turi, o liko sunkiausia darbo dalis – premjerai, numatytai lapkritį, iš visos daugybės sumanymų, daiktų ir judesių griežčiausiai atsirinkti tai, kas taps spektakliu. Kad nebūtų per daug viename.
Prancūzų trupė „DeFrakto“ – du išraiškingi žongliruojantys charakteriai: melancholiškas Minh Tam Kaplan ir nenustygstantis paukštiškas Guillaume Martinet. Jų minkštų baltų kamuoliukų nesuskaičiuosi. Bet ne kamuoliukų skaičius čia svarbus. Jų spektaklis „Uždaros grandinės“ rodo ne grandines ir ne žongliravimo techniką, o tų dviejų, tokių skirtingų, tokių lyg ir nedraugaujančių personų negalėjimą būti atskirai. Punktyriškas trumpučių epizodų spektaklis. Guillaumo aktyvumas galų gale „užmuša“ santūrų ir liūdną Minh. Bet kas jie būtų vienas be kito?
Ir štai savaitgalio vainikavimui - „Mažasis cirkas“, sukurtas kompozitoriaus, muzikanto, artisto Laurento Bigot. Jis vyriausias iš šiemečio Naujojo cirko savaitgalio atlikėjų. Anie – ką tik diplomus gavę vaikai. Arba savamoksliai, bet – svaigiai pradėję karjeras. Laurent Bigot greta jų atrodo patriarchas.
Jo „Mažasis cirkas“ iš senų žasliukų, vielučių, lempučių ir visokių barškaliukų telpa ant stalo. Nors reiškiasi jame visokie judantys daikteliūkščiai, kurių kiekvieną krustelėjimą sustiprina mikrofonas (oho, kaip ten bilda vos įžiūrimi guminiai gimnastai), nors ten per pusvalandžio trukmės vaidinimą akys gali net pasiklysti tarp mikroskopinės mašinerijos, bet iš tikrųjų atsižiūrėti neįmanoma į paties artisto veidą. Žaidžiantis žmogus! Ponas Dievas, ne mažiau. Bet atidus ir jautrus Dievas, kuris paguos ir paragins savo užstrigusius „artistus“, ir šie – net nepaliesti – vėl ims suktis, šokinėti, vartytis. Tirštas, nesustojantis, užvedantis gyvenimas.
Gera sezono pradžia. Kaip palinkėjimas visiems, kurie vaidins ir žiūrės: neužstrigti. Sugauti visus savo kamuoliukus. Neištverti vieniems be kitų. Laiku paduoti rankšluostį, gerbiamieji!
