„Vilnius labai pasikeitė, bet man sunku pasakyti, į gerąją ar į blogąją pusę”, – svarstė trylika metų sostinėje gyvenantis prancūzas Mahmoudas Idiras.
Kai 27 metų maisto technologas atvyko dirbti į Vilnių, šis miestas dar labai skyrėsi nuo Vakarų Europos sostinių.
Šią savaitę 40 metų jubiliejų atšventęs užsienietis šių skirtumų mato vis mažiau, todėl jam darosi nebeįdomu.
– Ar save jau vadinate vilniečiu? – „Sostinė” paklausė trylika metų Vilniuje gyvenančio ir lietuviškai kalbančio M. Idiro.
– Nežinau, ar galėčiau save taip vadinti. Turbūt.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– Prieš trylika metų atvažiavau čia dirbti. Pirmiausia Vilniuje įsidarbino vienas mano pažįstamas. Jis dirbo maisto gaminimo konsultantu, todėl ir man pasiūlė atvažiuoti pažiūrėti.
Tuomet įsidarbinau prancūziška produkcija garsėjančiame prekybos centre „Iki”. Dirbau kepėju, technologu, konsultantu.
Per tą laiką nedaug kas pasikeitė. Dabar esu vyriausiasis technologas prekybos tinkle „Maxima”.
Vilniuje likau ne tik dėl mėgstamo darbo.
Darbe susipažinau su būsimąja savo žmona, kuri iš pradžių buvo mano vertėja. Sukūrėme šeimą, auginame dukterį.
– Kaip sekėsi Vilniuje pirmaisiais metais?
– Čia atvykau 1999 metais. Tuomet buvo visai kitas laikas. Norint čia dirbti, reikėjo turėti vizą ir kasmet prasitęsti leidimą gyventi.
Vilniuje viskas atrodė nauja ir visiškai kitaip nei Paryžiuje. Prie to reikėjo įprasti.
Po pusmečio jau mokėjau nemažai lietuviškų žodžių, bet kalbėti lietuviškai pradėjau tik po pusantrų metų.
– Kaip pasikeitė Vilnius per trylika metų?
– Labai pasikeitė, tik klausimas, į gerąją ar į blogąją pusę.
Kai čia atvykau iš Paryžiaus, man viskas atrodė kitaip, viskas buvo įdomu. Dabar Vilnius pasidarė panašus į kitus Europos Sąjungos miestus.
Net nežinau, ar man tai patinka. Anksčiau man buvo įdomiau. Viskas Vilniuje atrodė šiek tiek egzotiškai.
– Kokie pokyčiai Vilniuje jums nepatinka?
– Visko atsirado labai daug. Anksčiau čia nebuvo tiek skirtingų parduotuvių ir restoranų. Dabar – didžiulis pasirinkimas, bet aš pasigendu tradicinių produktų.
Dabar sunku surasti lietuviško maisto restoraną, tačiau aplinkui pilna Lietuvai svetimų picerijų.
– Vilniaus verslininkai stengiasi kopijuoti Paryžių – kuria mažas parduotuves, atidaro nedideles kepyklas. Kaip jiems tai sekasi?
– Jų atidaro labai daug, bet labai greitai ir uždaro. Dabar madingos mažos kepyklėlės, bet beveik visų asortimentas vienodas. Sunku rasti ką nors skirtingo.
– Pats dirbate dideliame prekybos centre. Kur jums smagiau apsipirkti – prekybos centruose ar mažose parduotuvėse?
– Pats dirbu prekybos centre, todėl man patogu ten apsipirkti.
Gyvendamas čia trylika metų, gerai žinau, kuriame prekybos centre yra mano mėgstamų produktų, todėl juos ten ir perku.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Vilniuje nėra tiek spektaklių ir koncertų kaip Paryžiuje, bet į juos nesunku gauti bilietų.
Su žmona mėgstame lankytis Nacionalinėje filharmonijoje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kino teatruose.
– Ar nebuvo kilę minčių su visa šeima grįžti į Paryžių?
– Ne. Iš Vilniaus nevažiuojame dėl žmonos. Ji yra prancūzų kalbos vertėja, labai gerai kalba prancūziškai, tad jai čia netrūksta darbo.
Žinau, kad ne visi žmonės gali gyventi užsienyje. Aš galiu, o dėl žmonos nenoriu rizikuoti. Pats esu patyręs, kaip sunku gyventi užsienyje, bet per 13 metų prie visko įpratau. Mums gerai ir čia.
– O atostogaujate Prancūzijoje?
– Taip, visada. Kasmet po porą kartų važiuojame aplankyti mano šeimos ir draugų.
– Gyvendamas Prancūzijoje taip pat dirbote kepimo cechuose?
– Taip, tik niekada nedirbau dideliuose prekybos centruose. Dirbau mažesnėse kepyklose.
Darbą dideliame centre išbandžiau išvykęs į Londoną, kur dirbau dvejus metus. Tai man pasirodė įdomu.
– Vilniuje gyvena nemažai prancūzų, ar su jais bendraujate?
– Tokių, kurie čia gyvena 10–13 metų, nedaug. Daugiausia yra tokių, kurie dirba dvejus trejus metus arba studijuoja.
Kai susitinkame ambasadoje, susipažįstu vis su naujais žmonėmis.
