C. Kleino filmu „Kur skraido kondorai” ketvirtadienį kino centre „Skalvija” atidaromas tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.
Tai bus ir įžanga į V. Kosakovskio, vieno žymiausių pasaulio dokumentikos meistrų, retrospektyvą, kurioje bus parodytas ir filmas „Tegyvuoja antipodai!”, šįmet matytas „Kino pavasaryje”.
Čiliečių ir vokiečių kraujo turintis keturiasdešimtmetis menininkas C. Kleinas – keturių filmų autorius. Nors už pirmuosius tris kino kūrinius C. Kleinas yra gavęs garbingų apdovanojimų, dokumentikos pasaulyje jį išgarsino būtent filmas apie V. Kosakovskį.
O viskas prasidėjo nuo to, kad V. Kosakovskis, atvykęs į Čilę, paprašė C. Kleino padėti rasti filmuoti tinkamų vietų.
Režisierių skirtumai
„Kur skraido kondorai” rodomas prestižiniuose dokumentinio kino festivaliuose, o C.Kleinas nuodugniai klausinėjamas – pirmiausia apie V. Kosakovskį, po to apie jį patį.
Plačiai šypsodamasis C. Kleinas pasakoja, kad svarbiausias jo ir V. Kosakovskio skirtumas – darbo pobūdis. „V. Kosakovskis filmuoja sudėtingai, nors yra paprastų būdų. Jis prisikuria kliūčių, o kai visas įveikia, būna nepaprastai laimingas. O aš galiu filmuoti ir nuo lovos. Kam keltis, jeigu gali filmuoti gulėdamas?” – kalbėjo C. Kleinas.
C. Kleino filmą lydi anonsas, kuriame teigiama, kad susitikimas su V. Kosakovskiu sugrąžino C. Kleinui tikėjimą kinu. Režisierius šypsodamasis paaiškino, kad pasakyta per stipriai: „Nežinau. Kažin ar norėčiau vėl grįžti į kino pasaulį.”
Pažintis suteikė laimės
Informacijoje apie filmą „Kur skraido kondorai” užsimenama, kad geografiškai ir politiškai izoliuotoje Čilėje galimybės pažinti meną buvo labai menkos. Taip pat cituojami C. Kleino žodžiai, kad augdamas tokioje valstybėje jis tapo „meno narkomanu”.
„Nesvarbu, ar tai būdavo knyga, ar vaizdo kasetė, ar draugo parsivežtas įrašas iš užsienio, ar 16 mm kino juosta kito kino entuziasto namuose. Čilėje mes tiesiog mirėme iš noro visa tai gauti, matyti ir girdėti.
Bet laimės viršūnė buvo žinios apie menininkus, kūrusius tuos nepaprastus šedevrus. Biografijos ir autobiografijos, laiškai ir nuotraukos, anekdotai ir gandai – viskas buvo svarbu. Aš rinkau tuos dokumentus, kad artimiau pažinčiau autorius ir geriau suprasčiau jų kūrinius, suteikusius man tiek džiaugsmo.
Mano asmeniniame menininkų altoriuje (realybėje tokio daikto nėra, tik mano vaizduotėje) ypatinga vieta skirta rusų kino režisieriams. Ten yra ir V. Kosakovskis su savo filmu „Belovai”.
Buvau laimingas ne tik susipažinęs, bet ir susidraugavęs su juo. Galvojau: kokia nuostabi patirtis sukti filmą apie menininką (ir draugą), kuris turi didžią idėją. Laimė lydėti jį, darantį filmą, kuris tikrai taps epiniu šedevru. Toks buvo mano sumanymas”, – atskleidė C. Kleinas.
Klesti melas ir prievarta
Santjage gyvenantis C. Kleinas į „Lietuvos ryto” klausimus atsakė elektroniniu paštu.
Pirmiausia režisieriaus paklausiau apie meno alkį, pažintą vaikystėje. Rūpėjo išsiaiškinti, ar tai nulėmė jo profesinį pasirinkimą ir kaip kultūros stoka veikia gyvenimą?
„Taip, to laiko kultūroje meno trūko, – patvirtino C. Kleinas. – Buvo gausu melavimo ir sukčiavimo kultūros (tai Čilės nacionalinis sportas) ir dar, žinoma, baimės ir prievartos kultūros. Saviraiškos baimė buvo juntama kasdien. Negalėjau to nei įveikti, nei susitaikyti.
Jei tai padarė įtaką mano gyvenime, tai štai kokią: viskas, ką aš darau, turi būti radikalu, kad išvengčiau, ko nekenčiu. Kino kūrimas man atrodė radikaliausias dalykas. Kino mokyklų Čilėje neturėjome, todėl vaikystėje negalėjau jų sukti. Tuo labiau tai traukė ir jaudino.
Be būtinybės kurti beprotiškus dalykus, atsirado dar viena priežastis, atvedusi mane į kiną – Federico Fellini „8 1/2”. Pamatęs šį filmą supratau, kad kinas gali kuo giliausiai nardyti po sąmonės gelmes.”
Per 10 metų – 3 filmai
Kino C. Kleinas mokėsi iš pradžių Santjage, vėliau Kuboje ir Londone. Už savo pirmuosius kino kūrinius Čilėje jis pelnė geriausio režisieriaus ir geriausio filmo prizus.
Per dešimt metų C. Kleinas susuko tris filmus, du iš jų – apie menininkus. „Ibikas – Johno Heatho-Stubbso eilėraštis” (1997) pasakoja apie anksti apakusio, bet rašyti nesiliovusio britų poeto kūrybą, o filme „Rolfo Gerardo, perkopusio dešimtą dešimtį, portretas” (2007) gilinamasi į šimtamečio vokiečių scenografo asmenybę.
Režisierius pasakojo, kad „Ibikas...” buvo jo pirmasis studentiškas filmas, kurį darydamas jis atradinėjo kino kalbą – suprato, kad ir jis tai gali.
Filmą „Vandens žemės” režisierius kūrė 8 metus. „Tai buvo visiškai laisvas procesas, puikus laikas, nes aš galėjau išbandyti daugybę dalykų. O tada Rolfo portretas, kažkiek panašus į „Ibiką...”.
Nė vienas jų nebuvo lengvas, bet šiek tiek apipiltas mano jausmais”, – tikino C. Kleinas.
Groja ir nieko neplanuoja
Sukdamas filmą „Kur skraido kondorai” C. Kleinas keliavo su V. Kosakovskiu nuo Patagonijos Čilėje iki Baikalo ežero, nuo Argentinos iki Šanchajaus ir kitų Žemės antipodų.
„Tai filmas apie du kino režisierius, du požiūrius į kiną.
Aš neturėjau jokių konkrečių tikslų ar vilčių, susijusių su šiuo filmu. Tiesiog pasidaviau įvykių ir vaizdų tėkmei”, – prisimena C. Kleinas.
O ką čilietis kino režisierius kuria dabar? „Šiandien leidžiu sau daug groti. Labai daug. Mes susirenkame su keliais draugais ir valandų valandas grojame visai nesišnekėdami, nekomentuodami ir nieko neplanuodami. Tiesiog grojame. Ir tai patenkina visus mano kūrybinius poreikius. Filmuoti? O ne, dėkui.”
Festivalis supažindins su naująja dokumentika
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) parengė rusų režisieriaus V. Kosakovskio retrospektyvą – ją sudarys septyni filmai, pelnę per šimtą tarptautinių apdovanojimų. Rugsėjo 20–22 d. V. Kosakovskis viešės Vilniuje ir pats pristatys savo kūrybą. Šeštadienį 11 val. „Skalvijoje” vyks V. Kosakovskio paskaita.
„Turiu vieną paprastą kriterijų, kuriuo vadovaujuosi kurdamas gerą ar blogą dokumentinį filmą, – yra sakęs V. Kosakovskis. – Jei herojus kalba tai, ką jis jau žinojo, – režisierius blogas. Jei herojus kartoja tai, kas buvo apgalvota, – režisierius blogas. Bet jei herojus elgiasi taip, kaip nesitikėjo nei režisierius, nei jis pats, vadinasi, režisierius geras.”
Pagrindinę VDFF programą sudaro 9 įvairių šalių režisierių filmai apie asmeninį gyvenimą. Visi filmai sukurti 2011 m. ir yra tapę tarptautinių festivalių laureatais ir favoritais. Festivalio seansai vyks „Skalvijoje” ir „Pasakoje”.
„Sraigių planeta” (Pietų Korėja) – apie jauną šeimą: vyras aklas ir kurčias, rašantis eilėraščius, esė, pjeses, žmona – mažytė kupriukė, jo „vertėja”. Jie abu vienas kitam – gyvenimo pilnatvė. Kaip keičiasi dviejų žmonių jausmai ir santykiai, kai jie įteisinami santuoka, tiria filmas „Pažadas” (Vokietija). „Dveji metai prie jūros” (Didžioji Britanija) – vienatvę ir visuomenės nuošalę pasirinkusiųjų portretai.
„Privatus gyvenimas” (Čekija) – 37 metus filmuota šeimos kronika, kurią žiūrint matyti ne tik šeimos, bet ir šalies pokyčiai. „Hitlerio vaikai” (Izraelis) padės pažinti, kaip šiuo metu gyvena ir kaip su savo tėvų ir senelių „palikimu” taikosi Hitlerio parankinių vaikai ir anūkai. „Susipažinkite su Fokens” (Olandija) – susitikimas su ilgametėmis Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalo darbuotojomis dvynėmis.
VDFF specialiojoje programoje – filmai apie bitnikų kartą, pažintis su žymiausiais šios srovės rašytojais J. Kerouacu, A. Ginsbergu, W. S. Burroughsu.
Konkursinėje festivalio dalyje bus parodyti geriausi nauji lietuvių, estų ir latvių filmai, kuriuos vertins tarptautinis žiuri.
