Tarp muzikos perliukų, atliekamų D. Katkaus diriguojamo Vilniaus savivaldybės kolektyvo, dainininkų Astos Krikščiūnaitės ir Liudo Mikalausko bei saksofonininko Petro Vyšniausko, skraidė meilės prisipažinimai: maestro – publikai, orkestro – dirigentui ir visų vakaro svečių – žaviajam jubiliatui.
„Visi gerbiame ir mylime D. Katkų“, - kalbėjo ir iškilmėse apsilankiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos ekscelencija įteikė jubiliatui solidžiausią dovaną – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžių.
„Esu senas vaikas. Mėgstu žaisti. Gal profesoriui toks elgesys per daug nerimtas, bet man – smagu, būnu laimingas, kai pralinksminu žmones“, - kalbėjo jubiliatas.
Sąmojis ir išdaigos - nuolatiniai Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo D. Katkaus palydovai, o išvardyti visus jo talentus būtų nelengva. Kai kuriuos jų pats maestro jau prisimena su ilgesiu.
- Ar įsivaizdavote save, sulaukusį 70-ties? - paklausiau dirigento.
- Stengiausi įsivaizduoti. Kartą esu pagalvojęs, koks bus mano sūnus 40-ties - tada toptelėjo, kad pats jau būsiu 70 metų. Čia vaizduotė kapituliavo - daugiau nieko neįsivaizdavau.
Galiu pasakyti tik tiek: mano gyvenimas teka, kaip tekėjęs: visą laiką dirbu, viskas man įdomu, dėmesys neslopsta.
Visiškai niekas nepasikeitė. Jaučiu savo gyvenimo vientisumą – turbūt pirmą kartą jį pajutau būdamas 25-erių.
Iki šiol domiuosi daugybe dalykų. Pavyzdžiui, dabar skaitau Algį Mickūną (vienas iškiliausių išeivijos filosofų. - Red.), ir hermeneutinės problemos mane labai intriguoja.
Visą laiką skaitau ir grožinę literatūrą. Kasdien sužinau kažką nauja.
- Esate užkietėjęs skaitytojas?
- Aš skaitau keistai - kartais nuo šešių iki 14 knygų vienu metu. Galiu gyventi su vienu romanu net pusę metų.
Tai fantastiška, nes knyga visą laiką tarsi tūno tavyje, visur lydi jos asociacijos. O jei perskaityčiau visą vienu ypu, ji tuoj nugrimztų į praeitį, kurios neatgaminsi.
Poeziją mėgstu skaityti balsu. Paimu eilėraštį ir iš pradžių perskaitau tyliai, o po to - skirtingomis intonacijomis (čia pat padeklamuoja Sergejaus Jesenino „Laiško motinai“ posmelį teatrališkai pakiliai, po to - ironiškai).
Visą poeziją reikia skaityti balsu - tai jos suvokimo sąlyga. Esu didelis poezijos fanas - pamatytumėt, kiek pas mane prikimšta poezijos knygų.
- Jūs irgi bandėte plunksną. Ar prisimenate savo debiutą spaudoje?
- Man buvo dvylika metų, mokiausi dvejetais ir parašiau humoreską apie dvejetukininką. Ją išspausdino „Švyturio“ žurnalas.
Tada gavau 294 rublius. Mano mama uždirbdavo 15 rublių per mėnesį. Iš honoraro nusipirkau šokolado, gazuoto vandens „Sitro“ ir knygą „Raudoni antpečiai“.
Po to rašinėjau į „Kauno tiesą“ apie baisias Žaliakalnio gatves ir kitokias blogybes. Bet labai anksti supratau, kad nesu gabus literatūrai.
Kiti parašydavo geriau - man net į galvą neateidavo pasakyti tokių dalykų. Juos skaitydamas kūriau save. Kam tuomet rašyti?
- Kodėl nustojote filmuotis kine? Jūsų Šlykštusis režisieriaus Arūno Žebriūno „Seklio Kalio nuotykiuose“ - nepamirštamas!
- Kai suvaidinome su Jonu Aleksa (šviesaus atminimo dirigentas – Red.) šiame filme du niekšelius, sulaukiau daugybės pasiūlymų filmuotis - kvietė net Odesos kino studija. Bet visų jų atsisakiau.
Anais laikais filmavimosi apeiga būdavo baisi: visą dieną vaikštai personažo rūbais ir nenusifilmuoji nė metro. Tam reikėjo laiko, o aš gyvenau kitą gyvenimą - grojau kvartete. Tai buvo fantastiškas metas!
Bet kaip muzikantas turėjau tik trečią kategoriją, o kaip kino aktorius - pirmą. Už koncertą gaudavau penkis rublius ir 75 kapeikas, už vieną pamainą filmavimosi aikštelėje - 21 rublį ir 50 kapeikų!
Esu nusifilmavęs gal 12 juostų. Vaidyba mane traukė nuo mokyklos laikų. Vėliau rengiau įvairius vakarus ir konservatorijoje. Beveik visi mano studijų draugai buvo aktoriai - su muzikantais bendraudavau mažai, išskyrus keletą muzikologų ir kompozitorių.
Mano mama prieš karą buvo Telšių teatro aktorė, jai ypač sekėsi komiški vaidmenys. Matyt, iš jos perėmiau polinkį vaidinti.
Konservatorijoje man netgi siūlė pereiti į Aktoriaus meistriškumo katedrą - jos vedėja Irena Vaišytė mane atakavo apie dvejus metus. Sakė, kad darau didelė klaidą įsitverdamas alto.
- Dėl senų polinkių dabar negalite gyventi be televizijos šou?
- Man patinka žaisti, juokinti žmones. Smagu, kai mane mato. Aš visą laiką žaidžiu.
Kiti kalba, kad profesoriui taip elgtis nerimta. Ir sūnus man sako: „Ko tu maivaisi? Ko ten eini?“. Galbūt jie teisūs.
Žmonės susikūrę stereotipus: jei profesorius - būtinai solidus, o politikas - iš viso pakylėtas.
Aš - profesorius, muzikos mokslininkas, atlikėjas, darau labai rimtus dalykus, bet galiu būti ir kitoks. Man nusispjauti į tai, kas ką apie mane sako. Žaidžiu, nes man smagu.
Juk reikia ką nors ir dėl savęs padaryti. O jei tuo pačiu pradžiuginu kitus žmones - kodėl ne?
- Jūsų žaidimai senų bičiulių, atrodo, neglumina. Reta garsenybė turi tokį margą pastovų senų draugų ratą, kaip jūs.
- Mane labai traukia kuriantys talentingi žmonės. Visos ilgametės mano draugystės gimė iš susižavėjimo ryškiomis asmenybėmis ir jų darbais.
Taip gyvenime atsirado grafikas Petras Repšys, poetas Marcelijus Martinaitis, kompozitorius Osvaldas Balakauskas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, istorikas Alfredas Bumblauskas ir kiti bičiuliai.
Ryšys su šiais žmonėmis man labai svarbus. Užjaučiu tuos, kurie neturi draugų.
Gyvenime ne kartą mačiau situacijas, kai aukštus postus praradę veikėjai netekdavo ir draugų, kurių tiek daug grūsdavosi aplinkui, jiems iškilus, įgijus įtakos. Tokie dalykai mane žiedžia.
Bendravimas yra didžiausia dovana ir malonumas, o pragmatiški, materialiniai dalykai - tuščias daiktas. Kai mano draugai būdavo ministrai, mes netgi mažiau bendraudavome negu iki tol ir po to.
Manau, kiekvienas žmogus turi kažką, ko tu neturi, ir gali tave praturtinti, padaryti tavo gyvenimą įdomesnį.
Žinau, kad esu naivus ir kartais per daug patiklus. Mane apgauti – grybo vietoje. Visą laiką mokausi būti gudresnis. Bet tikėti žmonėmis yra gera.
Rengia festivalius ir rašo knygas
D. Katkus 1965 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. J. Fledžinsko alto klasę), 1971 - Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą. 1964 – 1969 m. jis buvo B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Orkestrinio skyriaus vedėjas, griežė Lietuvos kameriniame orkestre, vėliau – Kompozitorių sąjungos kameriniame orkestre.
1965-1994 m. maestro grojo altu Vilniaus kvartete, surengė su juo apie 2000 koncertų, gastroliavo daugybėje Europos šalių, Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje, įgrojo 24 vinilines ir dvi kompaktines plokšteles, įrašė muzikos Lietuvos ir užsienio radijo stotims.
D. Katkus daug koncertavo ir kaip solistas, suredagavo ir pirmasis atliko daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių altui, styginių kvartetui bei kameriniam orkestrui.
1994 m. maestro įkūrė Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, su juo nuolat gastroliuoja užsienyje, įgrojo 33 kompaktines plokšteles, kurias išleido įrašų kompanijos „Naxos“ (JAV), „Duton“ (Anglija), BIS (Švedija), „Ambikus“ (Vokietija), EA (Prancūzija).
1995 m. D. Katkus įsteigė tarptautinį Šv.Kristoforo vasaros muzikos festivalį.
Profesorius paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių muzikos estetikos, semiotikos, interpretacijos teorijos temomis, parašė scenarijus muzikiniams filmams „Vilniaus kvartetas” (1982) ir „Smuikininkas” (1984; apie R. Katilių), išleido knygas „Vilniaus kvartetas“ (1971), „Muzikos atlikimas“ (2006), „Lietuva išėjo iš mados“ (2010).
D. Katkus nuo 1968 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kasmet dalyvauja įvairiose mokslinėse konferencijose. Jis vedė meistriškumo kursus Ispanijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.
Maestro vadovauja Lietuvos – Airijos draugijai, yra „SOS Kindersdorf“ Lietuvos draugijos viceprezidentas, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.
2001 m. D. Katkui įteikta Nacionalinė premija, 2003 m. – pasaulio intelektualinės nuosavybės asociacijos (WIPO) aukso medalis.
