Esame vidutinių platumų gyventojai, vasarą turime ilgas, žiemą – trumpas dienas, o pavasarį ir rudenį šviesaus paros meto trukmė susilygina su naktimi – tada ir minime rudens ir pavasario lygiadienius. „Ties pusiauju gyvenantys žmonės rudens lygiadienio neturi“, – pastebėjo etnoastronomas, fizikas, muziejininkas Jonas Vaiškūnas.
Gamta rudenį pajaučia vėliau
Rudens lygiadienį astronomai apskaičiuoja tiksliai – šiemet jis minimas rugsėjo 22 d. 17 val. 49 min. Senovės žmonės to apskaičiuoti negalėjo, todėl tiesiog stebėjo, kada Saulė teka tiksliai rytuose ir leidžiasi vakaruose. Po astronominio lygiadienio matome, kas vyksta gamtoje esant šviesos trūkumui – krenta lapai ir ateina vegetacijos, miego metas.
Lygiadienis yra ir metas, kai bandome nuspėti tolesnius rudens ir žiemos orus. Dienai tapus trumpesnei už naktį, iš karto paprastai neatšąla ir dar lepinamės Bobų vasaros šiluma, kuri gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių.
Astronominio lygiadienio padarinius matome maždaug po mėnesio. Spalį dėl šviesos stygiaus nukrenta lapai, išskrenda paukščiai. „Tik mūsų kalendoriuje reikėtų sukeisti vietomis mėnesių pavadinimus, nes išties lapai krenta spalį, ne lapkritį“, – juokavo J. Vaiškūnas.
Ožį aukojame ir šiandien
Su lygiadieniu siejamos ir derliaus nuėmimo apeigos. „Šiandien derliaus nuėmimo neminime, o švenčiame algos gavimo ar dividendų išmokėjimo dieną, todėl ir nežinome, kad Giltinė su pjautuvu ateina ne gerklės pjauti, o derliaus imti“ – juokaudamas pasakojo etnoastronomas.
Šiuolaikinis žmogus, žinodamas, kad jokio derliaus neturi, bijo. Derliaus metą šiandien galime priimti kaip susimąstymą apie tai, ką padarėme per metus.
Ožio deginimas – senovinė padėkos apeiga, prilygstanti pavasariniam avinėlio aukojimui.
Gyvūno skerdimas ir valgymas yra seniausia aukos forma – valgydamas žmogus išsikovoja gyvybę iš mirties. Norėdamas gyventi turi misti kita gyvybe ir prisiimti už tai atsakomybę.
„Sureikšmintas aukojimas leidžia pajusti virpulį už tai, kad esi gyvas kitų sąskaita. Žalieji, kritikuojantys gyvūno aukojimą ir parduotuvėje perkantys dešrą, atsakomybės nejaučia, nes vartoja anonimiškai. Aukoji tam, kad atėmęs vieną gyvybę, vėliau savo bandą gausintum“, – tęsė J. Vaiškūnas.
Gamtos ritmų nebejaučiame
Šiuolaikinis žmogus, besinaudojantis civilizacijos patogumais, rudens lygiadienio beveik nejaučia – kišenėje šlamantys pinigai leidžia būti nepriklausomam nuo šviesos ar šilto vandens.
Mums šviesa ir tamsa jau nė motais – turime elektros, kailinius, dygliuotas padangas ir pinigų. O kodėl užmirštame?
Sakome „Laikas – pinigai“, o tai reiškia, kad jei turime pinigų, lygiadieniai, saulėgrįžos, pūgos ar vėtros mums nė motais. „Laikas“ senovėje reiškė „išsilaikymą“ – išlikimą. Šiandien, aišku, žemės darbai neaktualūs, pakanka parduotuvėje paprašyti duonos ir galėsi rinktis iš šimto rūšių.
„Saulės stebėjimas nereiškia prietaringumo. Jei dabar atsidurtumėme gamtoje, darytume viską, ką darė mūsų protėviai – stebėtume dangaus kūnus ir spėliotume, kokia bus žiema. Šiandien, tiesa, irgi spėliojame – kokios bus šildymo kainos“, – šmaikštavo mokslininkas.
Gyvenimas namuose
Ką per rudens lygiadienį gali jausti šiuolaikinis žmogus? Pirmiausia tai, kad artėja apmąstymų ir rimties, tylos, intravertiškumo metas. Po vasaros lakstymų gyvenimas keliasi į namus, artėja šeimos šventės – Vėlinės, Kūčios.
Šiandien namuose praleidžiame ne tiek daug laiko, bet ruduo vis tiek sugena į koncertų sales, teatrus, kavines.
Rudenį žmonės tikrai jaučia, tą įrodo ir būtent tamsiuoju metų laiku dažniau pasitaikančios depresijos. „Mes irgi esame augalai ir gyvūnai, todėl su tamsa šiek tiek apleipstame ir apvystame, aptingstame ar per žiemą priaugame svorio kaip meškėnai. Tai – natūralus gamtos vyksmas, tik užgožti civilizacijos tai primirštame“, – baigė J. Vaiškūnas.
