Vilniaus rotušėje penktadienį nuotaikingai atšventęs 70-ąjį gimtadienį dirigentas D. Katkus niekaip neįsivaizduoja savo gyvenimo be pokštavimo.
Sąmojis ir išdaigos – nuolatiniai Vilniaus savivaldybės Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato D. Katkaus palydovai, o išvardyti visus jo talentus būtų nelengva.
Kai kuriuos jų pats maestro prisimena su ilgesiu.
– Ar kada įsivaizdavote save, sulaukusį 70-ies? – paklausiau dirigento D. Katkaus.
– Stengiausi įsivaizduoti. Kartą esu pagalvojęs, koks bus mano sūnus 40-ies. Tada toptelėjo, kad pats jau būsiu 70-ies.
Vaizduotė kapituliavo – daugiau nieko neįsivaizdavau.
Galiu pasakyti tiktai tiek, kad mano gyvenimas teka kaip tekėjęs – visą laiką dirbu, viskas man įdomu, dėmesys neslopsta. Nepasikeitė visiškai niekas.
Jaučiu savo gyvenimo vientisumą – turbūt pirmą kartą jį pajutau būdamas 25-erių.
Iki šiol domiuosi daugybe dalykų. Pavyzdžiui, dabar skaitau vieną iškiliausių išeivijos filosofų Algį Mickūną – hermeneutinės problemos mane labai intriguoja. Skaitau ir grožinę literatūrą. Kasdien sužinau šį tą nauja.
– Vadinasi, esate užkietėjęs skaitytojas?
– Aš skaitau keistai – kartais nuo 6 iki 14 knygų vienu metu. Galiu gyventi su vienu romanu net pusę metų. Tai fantastiška, nes knyga visą laiką tarsi tūno tavyje, visur lydi jos asociacijos. O jeigu perskaityčiau visą vienu prisėdimu, ji tuoj nugrimztų į praeitį.
Poeziją mėgstu skaityti balsu. Eilėraštį iš pradžių perskaitau tyliai, po to – skirtingomis intonacijomis. (Čia pat padeklamuoja Sergejaus Jesenino „Laiško motinai” posmelį teatrališkai pakiliai, po to – ironiškai.)
Visą poeziją reikia skaityti balsu – tai jos suvokimo sąlyga. Esu didelis poezijos mėgėjas. Pamatytumėte, kiek pas mane prikimšta poezijos knygų. Viską perku.
– Jūs irgi bandėte plunksną. Ar prisimenate savo debiutą spaudoje?
– Man buvo dvylika metų, mokiausi dvejetais ir parašiau humoreską apie dvejetukininką. Ją išspausdino „Švyturio” žurnalas.
Tada gavau 294 rublius. Mano mama uždirbdavo 15 rublių per mėnesį. Iš honoraro nusipirkau šokolado, gazuoto vandens „Sitro” ir knygą „Raudoni antpečiai”.
Po to rašinėjau į „Kauno tiesą” apie baisias Žaliakalnio gatves ir kitokias blogybes.
Bet labai anksti supratau, kad nesu gabus literatūrai. Kiti parašydavo geriau – man net į galvą neateidavo pasakyti tokių dalykų. Juos skaitydamas kūriau save. Kam tuomet rašyti?
– Kodėl nustojote filmuotis kine? Jūsų Šlykštusis režisieriaus Arūno Žebriūno „Seklio Kalio nuotykiuose” – nepamirštamas!
– Kai suvaidinome su Jonu Aleksa (šviesaus atminimo dirigentas. – Red.) šiame filme du niekšelius, sulaukiau daugybės pasiūlymų filmuotis – kvietė net Odesos kino studija. Bet visų jų atsisakiau.
Anais laikais filmavimosi apeiga būdavo baisi – visą dieną vaikštai su personažo rūbais ir nė velnio nesifilmuoji. Tam reikėjo laiko, o aš gyvenau kitą gyvenimą – grojau kvartete.
Kaip muzikantas turėjau trečiąją kategoriją, o kaip kino aktorius – pirmąją. Už koncertą gaudavau 5 rublius ir 75 kapeikas, už vieną pamainą filmavimosi aikštelėje – 21 rublį ir 50 kapeikų.
Esu nusifilmavęs gal 12 juostų. Vaidyba mane traukė nuo mokyklos laikų. Vėliau rengiau įvairius vakarus ir Konservatorijoje. Beveik visi mano studijų draugai buvo aktoriai – su muzikantais bendraudavau mažai, išskyrus keletą muzikologų ir kompozitorių.
Mano mama prieš karą buvo Telšių teatro aktorė, jai ypač sekėsi komiški vaidmenys. Matyt, iš jos perėmiau polinkį vaidinti.
Konservatorijoje man net siūlė pereiti į Aktoriaus meistriškumo katedrą – jos vedėja Irena Vaišytė mane atakavo apie dvejus metus. Sakė, jog darau didelę klaidą įsitverdamas alto.
– Dėl senų polinkių dabar negalite gyventi be televizijos šou?
– Man patinka žaisti, linksminti žmones. Smagu, kai mane mato. Aš visą laiką žaidžiu. Kiti kalba, kad profesoriui taip elgtis nerimta. Ir sūnus man sako: „Ko tu maivaisi? Ko ten eini?” Galbūt jie teisūs.
Žmonės susikūrę stereotipus: jei profesorius – būtinai solidus, o politikas – iš viso pakylėtas. Aš – profesorius, muzikos mokslininkas, atlikėjas, darau rimtus dalykus, bet galiu būti ir kitoks.
Man nusispjauti į tai, kas ką apie mane sako. Žaidžiu, nes man smagu.
– Jūsų žaidimai senų bičiulių, atrodo, neglumina.
Reta garsenybė turi tokį margą nuolatinį senų draugų būrį?
– Mane labai traukia kuriantys talentingi žmonės. Visos ilgametės mano draugystės užsimezgė dėl susižavėjimo ryškiomis asmenybėmis ir jų kūryba.
Taip mano gyvenime atsirado grafikas Petras Repšys, poetas Marcelijus Martinaitis, kompozitorius Osvaldas Balakauskas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, istorikas Alfredas Bumblauskas, kiti bičiuliai.
Ryšys su šiais žmonėmis man labai svarbus. Užjaučiu tuos, kurie neturi draugų.
Gyvenime ne kartą mačiau situacijas, kai aukštus postus praradę veikėjai netekdavo ir draugų, kurių tiek daug grūsdavosi aplinkui jiems iškilus, įgijus įtakos. Tokie dalykai mane žeidžia.
Bendravimas yra didžiausia dovana ir malonumas, o pragmatiški, materialūs dalykai – tuščias reikalas.
Kai mano draugai būdavo ministrai, mes net mažiau bendraudavome nei iki tol ir po to.
Kiekvienas žmogus turi ką nors, ko tu neturi, ir gali tave praturtinti, padaryti tavo gyvenimą įdomesnį. Žinau, kad esu naivus ir kartais per daug patiklus. Mane apgauti – juokų darbas. Visą laiką mokausi būti gudresnis. Bet tikėti žmonėmis – gera.
Rengia festivalius ir rašo knygas
D.Katkus 1965 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, 1971 m. – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą. 1964–1969 m. jis buvo B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Orkestrinio skyriaus vedėjas, griežė Lietuvos kameriniame orkestre, vėliau – Kompozitorių sąjungos kameriniame orkestre.
1965–1994 m. grojo altu Vilniaus kvartete, surengė apie 2000 koncertų, gastroliavo daugybėje Europos šalių, Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje, įgrojo 24 vinilines ir dvi kompaktines plokšteles. Daug koncertavo ir kaip solistas, suredagavo ir pirmasis atliko daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių altui, styginių kvartetui bei kameriniam orkestrui.
1994 m. įkūrė Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, su juo nuolat gastroliuoja užsienyje, įgrojo 33 kompaktines plokšteles, kurias išleido įrašų kompanijos „Naxos” (JAV), „Duton” (Anglija), BIS (Švedija), „Ambikus” (Vokietija), EA (Prancūzija). 1995 m. įsteigė tarptautinį Šv. Kristoforo vasaros muzikos festivalį.
Profesorius paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių muzikos estetikos, semiotikos, interpretacijos teorijos temomis, parašė scenarijus muzikiniams filmams „Vilniaus kvartetas” (1982) ir „Smuikininkas” (1984; apie R.Katilių), išleido knygas „Vilniaus kvartetas” (1971), „Muzikos atlikimas” (2006), „Lietuva išėjo iš mados” (2010).
