Rimtų knygų skaitytojai niekur nedingo, jų yra tiek pat kaip ir prieš dvejus ar trejus metus. Tuo įsitikinusi E. Stogevičienė, praėjusį savaitgalį Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centre „Titanikas” surengusi knygų festivalį.
Nors šį renginį daug kas lygino su pavasarį vykstančia Vilniaus knygų muge, skirtumų vis dėlto buvo. Vienas jų – Vilniaus knygų festivalyje dalyvavę leidėjai nesiskundė dėl vagysčių.
Anot 46 metų E. Stogevičienės, taip yra todėl, kad festivalis buvo orientuotas į rimtąją, o ne populiariąją literatūrą, nuo kurios lūžta knygynų lentynos. Ir į festivalį ėjo tie vilniečiai, kurie ketino įsigyti rimtų knygų. O tokią nugvelbus iš po skverno neparduosi.
– Kviesdama į Vilniaus knygų festivalį jūs kartojote, kad jame bus tik rimtos knygos. Ar pavyko prisikviesti tokių knygų skaitytojų tiek, kiek tikėjotės? – pasiteiravo E. Stogevičienės „Sostinė”.
– Atsitiktinių žmonių, galima sakyti, nebuvo. Galbūt vienas kitas atėjo į parodą, koncertą.
Bet šiaip auditoriją vadinčiau tiksline.
Festivalyje leidykloms pakėlėme kartelę prašydami atsivežti tik rimtų knygų. Žinoma, pasitaikė ir kitokios literatūros. Nesame cenzoriai, kad stovėtume prie kiekvieno stendo su sąrašais. Bet vilniečiai atsirinko, pirko tik rimtas, geras knygas.
Beje, leidyklos skundėsi, kad labai mažai pardavė fotografijos albumų, todėl darė išvadą, kad žmonės ėjo ieškoti ne laisvalaikiui skirtos lektūros.
Pastebėjau, kad rimtų knygų dairėsi ne tik studentai, bet ir vyresnių klasių moksleiviai. Tai mane nudžiugino.
Atėjo akademinė visuomenė, žmonės, kurie lankosi kultūros renginiuose. Lankytojų buvo iki 10 tūkstančių.
Smagu, kad vilniečiai atėjo ne tik pigiau įsigyti knygų, bet ir į pristatymus, renginius, diskusijas. Į kai kuriuos vakarinius ar naktinius renginius žiūrovai net netilpo. Pasirodo, poezijos, kuri buvo skaitoma vidurnaktį, galima prisikviesti pasiklausyti daugybę vilniečių. Tai labai smagus patyrimas.
Daug kas „Titanike” praleido visas tris dienas. Juolab kad aplink pilna kavinių, yra kur pasivaikščioti. Tad žmonės išeidavo ir vėl sugrįždavo.
– Kodėl knygų festivalis vis lyginamas su Vilniaus knygų muge? Juk sostinėje vyksta daugybė muzikos, teatro festivalių ir niekam nešauna į galvą jų lyginti vieno su kitu. Galbūt knygoms skirti renginiai gretinami dėl to, kad jų yra per mažai?
– Vilniaus knygų mugė – labai didelis renginys, jame gausybė pristatymų, diskusijų. Bet kito panašaus renginio sostinėje nebuvo.
Taip, knygomis prekiaujama kone kiekvienos mugės metu, pavyzdžiui, per Sostinės dienas. Bet kultūros programa knygų prekybos nelydi.
Mes daugybę kartų pabrėžėme, kad knygų festivalis – tai ne alternatyva Vilniaus knygų mugei.
Tai dar vienas renginys, kuriuo mes žmones skatiname skaityti.
– Kokį nupieštumėte rimtų knygų skaitytojo portretą?
– Daugiausia tai – dėstytojai, studentai, meno pasaulio žmonės. Knygyne tokį žmogų galima atskirti iš rusvai žalsvos spalvos aprangos, kaklą jis apsimuturiavęs skarele, per petį persimetęs įdomesnę rankinę, su apyrankėmis ant rankų.
Ypač išsiskiria leidyklos „Kitos knygos” leidinių pirkėjai. Tai kairiųjų pažiūrų jaunimas, apsikarstęs taikos ženkleliais, su veltinėmis kasytėmis.
Aišku, tokie žmonės būna baigę aukštuosius mokslus, pakeliavę po pasaulį, skaitantys ne viena užsienio kalba. Jie stebi, kas išversta į lietuvių kalbą, sugeba lyginti vertimus.
– Ar žvelgiant į knygų pardavimą Vilnius prieš kitus miestus dar gali didžiuotis esąs intelektualesnis?
– Taip, Vilniuje koncentruojasi ir skaitytojai, ir leidyba.
Manau, taip ir bus, nes čia daugiau akademinės visuomenės, universitetų.
Kiti miestai pralaimi Vilniui. Juos ne visada pasiekia ir leidyklų informacija.
– Kokių naujų skaitytojų pomėgių, įpročių pastebėjote per festivalį?
– Rimtų knygų skaitytojus pavadinčiau konservatoriais. Jeigu žmogus skaito tokią literatūrą, jis knygyno lentynose neieškos pigių brošiūrų. Todėl ir apie naujus įpročius kalbėti sunku.
Pavyzdžiui, viešosios įstaigos „Kultūros meniu” arba leidyklos „Apostrofa” atstovai, kurių leidžiamos knygos tikrai atitinka rimtos literatūros formatą, labai džiaugėsi, kad festivalio metu pavyko daug parduoti.
Vilniečiai domėjosi naujomis Rolando Rastausko, Czeslawo Miloszo knygomis.
Labai didelio susidomėjimo sulaukė „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas”.
Tiesa, buvo ir pasipiktinusių – kaip galima leisti tokią literatūrą? Tokiems atsakydavau, kad tai yra rimtas Vilniaus universiteto dėstytojo Roberto Kudirkos veikalas. Jis yra įdomus ir sociologiniu, ir lingvistikos požiūriu.
– Atskyrėte rimtąją literatūrą nuo populiariosios. Tai gal per renginį nebuvo vagysčių, nes tokių knygų lengvai neparduosi?
– Knygų vagysčių nepasitaikė, niekas dėl to nesiskundė. To pavyko išvengti dėl to, kad auditorija, kaip minėjau, buvo tikslinė. Be to, leidyklų stendai buvo nedideli. Viską buvo įmanoma sužiūrėti.
