Savaitgalį ilgametis Nacionalinio Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos muziejaus, Smithsono instituto direktorius B. Glassas Vilniuje dalyvavo konferencijoje „Muziejus XXI amžiuje – pokyčiai ir iššūkiai”.
65 metų B. Glassas – JAV istorikas, paklojęs pamatus žodinės istorijos ir materialiosios kultūros studijoms.
Pakviesti tokio lygio mokslininką nėra paprasta, bet vizitą finansiškai parėmė JAV ambasada Lietuvoje, o ir pats B. Glassas prisipažino seniai norėjęs atvykti į mūsų šalį.
„Aš esu litvakas. Mano prosenelis apie 1884 metus emigravo į Niujorką iš Kauno. Po kelerių metų į JAV atvyko ir jo žmona bei vaikai. Mano senelis gimė jau Niujorke, tačiau ir jis, ir kiti mano giminaičiai didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis”, – pasakojo muziejininkas.
Vienu rimčiausių muziejų vadybos ekspertų pasaulyje tituluojamas istorikas Vilniuje ir Kaune skaitė paskaitas „Muziejai XXI amžiuje: išlikimo ir sėkmės strategijos”.
– Paskaitoje teigėte, jog muziejų ateitis – šviesi. Ar tai įmanoma pasaulyje, kuriame dar nesibaigus vienai finansinei krizei jau laukiama kitos? – paklausiau B. Glasso.
– Šiuo metu sunku prognozuoti ateitį ne tik dėl politinių ar finansinių sistemų sukrėtimų, bet ir dėl ypač sparčios informacijos ir komunikacijos technologijų raidos.
Bet aš įsitikinęs, kad muziejai ir toliau vaidins tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir pastaruosius du šimtmečius. Juk jų misija – išsaugoti ir perduoti naujoms kartoms materialųjį ir dvasinį žmonijos paveldą.
Tiesa, ateityje muziejams prireiks labai naujoviško mąstymo bei glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis institucijomis ir lankytojais. Teks tyrinėti ne tik eksponatus, bet ir tai, kodėl žmonės nori ar nenori eiti į muziejų.
Viena ponia iš Pietų Amerikos pasakojo, kad jai vaikystėje tėvai grasindavę: jei nesielgsi gerai, nuvesime į muziejų.
Nesinorėtų, kad muziejai taptų bausmės vieta. Juk dauguma jų – smagios ir jaukios vietos, kuriose galima puikiai praleisti laisvalaikį ir padirbėti.
– Dažnai teigiama, kad pagrindinis solidaus muziejaus uždavinys turėtų būti profesionalus kolekcijos formavimas ir mokslo tyrimai, o ne pramogos turistams kaip kokiame atrakcionų parke. Sutinkate?
– Reikėtų išlaikyti pusiausvyrą. Nieko gero, jei rūpinsimės tik mokslo tyrimais ir visai užmiršime, kodėl jie atliekami.
Kur riba tarp pramogos ir edukacijos? Esu įsitikinęs, kad muziejai turi pasinaudoti teatro, šou elementais. Juk įeidamas į muziejų pakliūvi į kitokį pasaulį. Čia viskas ypatingai apšviesta, čia kuriama ir specifinė dramaturgija – kolekcijos pristatymo scenarijus.
Teatralizuotos ir įvairios mūsų muziejaus programos bei ceremonijos. Pavyzdžiui, iškilminga JAV pilietybės suteikimo ceremonija, kuri tradiciškai vyksta Nacionaliniame istorijos muziejuje. Kažin ar tuomet žmonės daug sužino apie Amerikos istoriją, bet tikrai pajunta ypatingą atmosferą, kurioje dramatiškai suskamba priesaikos žodžiai.
Spėju, kad tokie dalykai, net jei tai paprasčiausias šou, paskatina žmones ilgiau užsibūti muziejuje. Jie čia gerai jaučiasi, mato, kad yra laukiami.
Kai kalbuosi su žmonėmis, visada pasakau: sveiki atvykę į savo muziejų, į Amerikos istorijos muziejų. Juk nuosavybės klausimas svarbus visiems, todėl būtina, kad žmonės suvoktų, jog muziejus priklauso jiems, o ne kuratoriams ar direktoriui.
Tik supratę, kad ir jie laukiami muziejuje, ypač Nacionaliniame, žmonės pajunta ryšį su kitais visuomenės nariais, su šalies istorija. Taip sukuriamas svarbus dalykas, kuris šiandien vadinamas socialiniu kapitalu, – visuomeninių ryšių visuma.
– Ar sunku vyresnio amžiaus žmogui perprasti naujųjų technologijų galimybes, kad galėtumėte deramai jas panaudoti muziejuje?
– Svarbu susirasti gerus specialistus, kurie galėtų patarti vienu ar kitu klausimu.
Tuomet nereikės gilintis į kiekvieną smulkmeną.
Atsimenu, kaip kartą prieš svarbias sporto rungtynes buvo supainioti JAV himno žodžiai. Rungtynes stebėjusi muziejaus Komunikacijos skyriaus darbuotoja socialiniame tinkle „Twitter” parašė žinutę, kad originalų himno tekstą galima rasti internetinėje Nacionalinio istorijos muziejaus svetainėje. Iki rungtynių pabaigos mūsų tinklalapyje apsilankė 15 tūkst. žmonių.
– Kokia buvo pati rimčiausia problema, su kuria susidūrėte vadovaudami didžiausiam JAV istorijos muziejui?
– Didžiausia problema buvo vis prastėjanti fizinė muziejaus pastatų būklė. Teko iš esmės pertvarkyti muziejų, pakeisti elektros instaliaciją ir pusės amžiaus senumo oro kondicionavimo sistemą. 2006 metais mes net dvejiems metams uždarėme muziejų. Tai buvo sunkus sprendimas, nors parodinė muziejaus veikla nenutrūko.
– Atidarius renovuotą muziejų lankytojų skaičius padidėjo nuo trijų iki beveik penkių milijonų per metus. Kaip pavyko tai pasiekti?
– Nestatėme jokių priestatų ir nedidinome muziejaus ploto, tačiau sukūrėme daugiau tarpusavyje susijusių kolekcijų pristatymų ir istorijų. Atsirado daugiau performansų, muzikos renginių, ceremonijų.
Nors to nevadinčiau Disneilendu, bet pasistengėme suteikti lankytojams daugiau emocijų ir galimybių patirti išties įdomų nuotykį.
Manau, kad muziejams yra ko pasimokyti iš Disneilendo. Pirmiausia – pagarbos lankytojams. Disneilende kiekvienas pajunta, kad viskas aplink sukurta asmeniškai jam. Tikrai norėčiau, kad žmonės ką nors panašaus pajustų ir užsukę į muziejų.
Tačiau kol kas muziejai jei ir neignoruoja lankytojų, tai žvelgia į juos iš aukšto. Manau, kad Istorijos muziejaus lankytojų skaičius išaugo dar ir todėl, kad jie pajuto, jog yra mums svarbūs ir gerbiami.
Muziejų ateitis: 10 žingsnių į sėkmę
Ilgametis Nacionalinio JAV istorijos muziejaus, Smithsono instituto direktorius B.Glassas suformulavo dešimt svarbiausių punktų, į kuriuos turi atkreipti dėmesį muziejai, norintys klestėti XXI amžiuje.
1. Naujoviškas valdymas ir vadyba. Kolekcijos gausinimas ir mokslo tyrimai tampa tik viena iš daugelio muziejaus veiklos sričių. Ne mažiau svarbi sritis – bendruomenės, kurios teritorijoje yra muziejus, įtraukimas į muziejaus veiklą. Tai ir rėmėjų taryba, ir muziejų bičiulių klubai, ir savanorių veikla.
2. Valdžios pasidalijimas su lankytojais. Ne tik muziejuje dirbantys profesionalai, bet ir publika (lankytojų interesai) turi daryti įtaką muziejaus veiklai – jame rengiamoms parodoms ir programoms.
3. Investicijos į kolekciją, į „nematomą” muziejų. Būtina ne tik ją papildyti, deramai saugoti, restauruoti, bet ir padaryti kiek įmanoma labiau prieinamą visiems lankytojams – nuo mokytojų iki moksleivių.
4. Edukacija. Meno, mokslo ir istorijos muziejai padeda žmonės įgyti tai, ką vadiname vizualiuoju ir socialiniu raštingumu. Mokytis muziejuje turėtų būti įdomu ir linksma.
5. Naujos programos. Būtina investuoti į paskaitų, filmų, kūrybinių dirbtuvių programas, nes tai netrukus taps ne mažiau svarbu nei ambicingų parodų rengimas. Tik dėl jų muziejus galės atlikti savo misiją – pristatyti sukauptus lobius žmonėms.
6. Tikslus planavimas. Muziejaus veiklos planavimas, mokymosi planavimas, verslo planai ir komunikacijos planai, lėšų rinkimo ir kolekcijų papildymo planavimas. Taip pat labai apgalvotas parodų ir programų planavimas, kuris lieka muziejaus širdimi.
7. Nauji muziejų finansavimo šaltiniai. Nebegalima apsiriboti lėšomis, kurias muziejui skiria valstybė ar suneša lankytojai, ypač turistai. Įvairiems renginiams, muziejų bičiulių klubams, naujiems intelektiniams produktams kurti ir kitoms verslo idėjoms reikės vis daugiau dėmesio.
8. Technologijos. Muziejai turi būti tarp lyderių panaudodami naujas informacijos ir komunikacijos technologijų galimybes. Socialiniai tinklai – per kompiuterius ir mobilius prietaisus – puiki galimybė pasiekti lankytojus, ypač jaunimą.
9. Partnerystė. Pirmiausia su tomis organizacijomis, kurios vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis, užsiima edukacija ir pilietiškumo ugdymu. Tarp jų – tokios institucijos kaip zoologijos sodai, akvariumai ir botanikos sodai. Svarbi partnerystė ir su turizmo industrija – viešbučiais, konferencijų centrais, restoranais.
10. Reikšmė visuomenei arba socialinis kapitalas. Muziejai atlieka didžiulį darbą palaikydami ir ugdydami visuomenės pilietiškumą. Tai vietos, kuriose žmonės gali patenkinti savo smalsumą nepriklausomai nuo išsilavinimo, turtinės padėties ar amžiaus. Muziejus yra viena geriausių vietų mokytis atsakingo laisvos visuomenės piliečio vaidmens.
