Kodėl „Titaniko“ tragedija, net praslinkus šimtmečiui, tebejaudina žmoniją? Apie tai pasakoja šios parodos sumanytoja - Latvijoje gyvenanti lietuvė grafikė Nelė Zirnytė-Žukauskaitė.
- „Titaniko“ žūtis labiausiai įsirėžusi į atmintį britams. Kas jus, Rygoje gyvenančią lietuvę menininkę, paakino tokiam projektui?
- Galbūt Latvijoje gimusio amerikiečio teologo ir poeto Vilhelmo Fetlerio poezija. Vienas mirties nuojauta persmelktas jo eilėraštis, skirtas draugui, kuris išplaukė „Titaniku“ ir negrįžo, mane sujaudino.
Pagalvojau, koks trapus žmogaus gyvenimas amžinybės akivaizdoje. Ši mintis mane užvaldė, nebegalėjau nieko daryti. „Titaniko“ žūties šimtmetis tebuvo lemtingas sutapimas.
- Projekte dalyvavo menininkai iš įvairių pasaulio šalių. Kaip pavyko juos sutelkti, ar visiems buvo patraukli katastrofos tema?
- Rašiau laiškus, aiškinau sąlygas. Parengiamasis etapas truko beveik metus. Keli šimtai menininkų susidomėjo šiuo projektu, o kai reikėjo realizuoti idėjas, nemažai jų pasitraukė. Savo darbus atsiuntė 60 autorių, sumokėjusių startinį 80 eurų mokestį. Už šiuos pinigus buvo išleistas jų kūrinių katalogas. Paroda „Titanic 100“ tragedijos šimtmečio dieną buvo atidaryta galerijoje „Rigas Talers“.
- Ekspozicijoje dominuoja grafika. Ar tai buvo iš anksto apgalvota privaloma sąlyga projekto dalyviams?
- Norėjau sutelkti daugiau grafikų, ypač tokių, kuriems nesvetima senoji giliaspaudė technika - ofortas. Tačiau šiuolaikinė grafika neišsitenka tradicijų rėmuose, ambicingi kūrėjai ieško naujų raiškos būdų, daug eksperimentuoja. Parodoje, be ofortų, galima išvysti lino raižinių, graviūrų, spalvotųjų monotipijų, litografijų, cianotipijų, estampų, ksilografijų, mišrios ir kitokios autorinės technikos darbų.
- Klaipėdos galerijos lankytojai, žvelgdami į menininkų darbus, neatrodė prislėgti. Ar tokios nuotaikos tvyrojo ir Rygoje?
- Kai kurie latvių menininkai ignoravo šią parodą - matyt, buvo įsitikinę, kad ji skleis negatyvią energiją. Tai buvo pirmasis mano projektas, nesulaukęs jokios valstybės institucijų ir fondų paramos. Parodos nenorėta įsileisti į merdinčios Latvijos dailininkų sąjungos galeriją. Gal vadovybė išsigando nepageidautinų asociacijų?
- Katastrofas, batalijas nelengva pakylėti iki filosofijos aukštumų. Šiurpiais siužetais dažniausiai žavisi komercinio meno kūrėjai...
- Šioje parodoje persipina realizmas ir abstrakcija. Nežinia, kada išplauksime į kitą pasaulį, todėl „Titaniko“ žūtis suvokiama kaip dvasinė būsena. Nereikia bijoti mirties šešėlio, tokio pat natūralaus kaip ir gyvybės blyksnis. Darbuose gvildenamos istorinės atminties, laiko ir erdvės, pagarbos žuvusiesiems temos. Kūrėjai mūsų tarsi klausia, ar prisimename vien tik tai, kas vyksta čia ir dabar.
- Skęstančiame „Titanike“ latvių nebuvo. Ar projekto dalyviai nesistebėjo, kad tokios parodos iniciatyva sklinda iš Rygos?
- Visi buvo geranoriškai nusiteikę. Kai kurie darbai paženklinti tiesioginių sąsajų su tragedija simboliais. Britų menininkė Mary Rouncefield savo kūrinyje netgi panaudojo „Titaniko“ bilietų kopijas, laikraščių iškarpas su pranešimais apie jo žūtį: vandenynas pasiglemžė laineriu plaukusius jos senelės artimuosius - brolį ir sužadėtinį.
Mano kolega latvis Jegoras Rostovas sukūrė „Titaniku“ plaukusio lietuvio kunigo Vytauto Montvilos portretą - savo vietą gelbėjimosi valtyje jis užleido kitiems keleiviams. Skęstančius žmones mėgino gelbėti dar vienas lietuvis Liudvikas Stulpinas - „Titaniko“ pagalbos šaukinį Atlante užfiksavusio Rusijos garlaivio „Birma“ kapitonas.
Įdomūs latvių grafikų Maijos Dragūnės, Baibos Dambergos, Mario Subačio, lietuvių Gretos Grendaitės, Tado Gindrėno, Saulės Želnytės, estės Keli Valkos, amerikiečio Briano Coheno, japonės Keiko Kobayashi darbai.
- Kodėl „Titaniko“ žūtis tebeaudrina žmonių protus?
- Daugelį žavi senosios legendos. Kiti šioje dramoje galbūt įžvelgia kažkokių asociacijų. Rygos senamiestyje įsikūrę grafikai naudojasi nežinia iš kur gautu senoviniu giliaspaudžiu presu. Mane staiga persmelkė mintis, kad jis pagamintas vokiečių pramonininko Alfredo Krupo metalų įmonėje. Po pusšimčio metų ten išlietos ir „Titaniko“ detalės.
- Jūsų darbas šiek tiek primena Jameso Camerono melodramos „Titanikas“ finalinę sceną - herojus žūsta palikdamas viltį savo mylimajai...
- Ten atgijo realūs personažai, katastrofos vaizdai, o man labiau rūpėjo nuotaika - žmogus iš juodo nelaimės skritulio veržiasi į šviesos lauką. Jam prieš akis - kitoks begalinis pasaulis. Toks siužetas man nutvisko menininkų pamėgtame Jūrkalnės kaimelyje - vienintelės vietos Latvijoje, kur banguojanti Baltijos jūra atsiveria nuo aukšto skardžio.
- Ar nesigailite, kad vėjai jus nubloškė į Latviją?
- Studijuodama dailę Vilniuje ištekėjau - mokslus teko baigti Latvijos dailės akademijoje. Rygoje gyvenu jau trisdešimt metų. Latviams aš - saviškė, nors tarptautinėse parodose visada pabrėžiu esanti lietuvė. Gimtinės, aišku, ilgiuosi, bet likimu nesiskundžiu. Dirbant oforto technika prireikia daug jėgų ir laiko. Gal todėl pradėjau tapyti.
- Kuo užsiima Rygoje jūsų įkurta meno bendrija „Oforto gildija“?
- Telkia oforto technika dirbančius profesionalius grafikus, suteikia jiems galimybių dirbtuvėse realizuoti savo idėjas. Stengiamės gaivinti ir populiarinti šią meno šaką, kad ji nenudžiūtų. Grafikų kūryba eksponuojama prieš porą metų įkurtoje galerijoje „Rigas Talers“.
- Latvijos grafikus vienija dar vienas jūsų sumanytas keistokai pavadintas meno projektas „Tvirtasis vanduo“.
- Ofortų kūrėjai naudoja azoto rūgštį (lot. - agua forte). Jos pavadinimas (liet. - tvirtasis vanduo) atspindi latvių grafikų užmojus išlikti meno pasaulyje, būti įdomiems. Aš labai mėgstu vandenį - savo namuose kartais net atsuku čiaupą, kad girdėčiau čiurlenimą. Vaikystėje kelerius metus praleidau Klaipėdoje. Mano tėvas buvo jūrininkas. „Titanic 100“ - antroji tarptautinė tęstinio projekto „Tvirtas vanduo“ paroda. Sulaukėme siūlymų ją eksponuoti kitose Europos Sąjungos šalyse.
- Teko girdėti, kad Latvijos menininkus užklupo rimtos bėdos?
- Mūsų dailininkų sąjunga - susiskaldžiusi, nykstanti. Teismuose bylinėjamasi dėl turto, atstovavimo. Menininkai iš savo pastato Rygos centre išguiti - jų dirbtuvėse įsikūrė verslo įmonių biurai. Tik „Oforto gildija“ dar kvėpuoja. Gyvename kaip skęstančiame „Titanike“.
Grafikė įvertinta už originalumą
* Nelė Zirnytė-Žukauskaitė (53 m.) - viena produktyviausių ir iškiliausių Latvijos grafikių. Nuo 1982 m. dalyvauja tarptautinėse parodose, jos darbai ne kartą įvertinti pagrindiniais prizais už originalumą. Personalines parodas yra surengusi Ispanijoje, JAV, Vokietijoje, Baltijos šalyse. Techninius darbus atlieka pati.
* Menininkė daug metų dėstė grafiką Latvijos meno akademijoje, yra Krikščioniškosios akademijos asocijuota profesorė, dailininkų sambūrio „Grafikos kamera“ narė. Aktyvi daugelio projektų autorė Rygoje vadovauja oforto dirbtuvėms, populiarina grafikos technikas.
* N. Zirnytės kūryba pristatyta prestižiniame geriausiųjų pasaulio grafikų darbų rinkinyje „The Best of Printmaking“.
