Tapęs vieno garsiausių pasaulio teatrų – Vičencos „Olimpico” – meno vadovu 59 metų E. Nekrošius liko savimi – jis verčia permąstyti dar mokykloje išmoktus klasikos veikalus.
Italijoje Dante mokinukams tenka atmintinai iškalti po vieną ar dvi „Dieviškosios komedijos” ištraukas. Italams šis kūrinys – šventas tekstas, savotiškos literatūros mišios. Tad pasiūlyti 65-ajam Vičencos klasikos spektaklių ciklui Dante’s „Rojų” galėjo tik lietuvis E. Nekrošius.
Suprato anaiptol ne viską
E. Nekrošiaus drąsa ir pasitikėjimas padarė didelį įspūdį kritikams. Tiesa, vienas kitas recenzentas pasidomėjo eilinių žiūrovų nuomone. Vičenca – turtuolių juvelyrų miestas. Solidžios damos po spektaklio sakė nelabai ką supratusios, bet entuziastingai tvirtino: „Patiko.”
Premjerai Vičencos „Olimpico” daug dėmesio skyrė įtakingiausi Italijos dienraščiai. Didžiausias ir svarbiausias – Milano „Il Corriere della Sera” pažymėjo, kad „Rojuje” nėra nuoseklaus linijinio siužeto, veiksmą į priekį stumia „minties žaibo išlydžiai”.
„Iš ko sudarytas E. Nekrošiaus „Rojus”? Iš vaizdų, garsų, judesių. Kai kada vos pastebimų, kai kada labai intensyvių, – rašo „Il Corriere della Sera”. – Pojūčių ir emocijų seka tokia, kokios negalima ir nebūtina racionaliai analizuoti, kiekvienas žiūrovas turės surasti savąją interpretaciją.”
Romos „La Repubblica” pateikė teatro apžvalgininko Rodolfo Di Giammarico mąslią recenziją. Šis jaudinantis tekstas surašytas sudėtingais, ilgais sakiniais taip, kad netektų abejoti – E. Nekrošius pribloškė kritiką.
„Galingas miražas, absoliutus žmogaus jausmų išsivadavimas, efemeriška meilės ekstazė – visa tai pateikta teatro scenoje, kuri sukrečia begaliniu paprastumu”, – tokiais žodžiais apibūdinamas lietuvio spektaklis.
Paprastu, bet iškalbingu „bravissimi” („šaunuoliai”) kritikas gyrė ir aktorius – gyvybingąjį Rolandą Kazlą (Dante) ir žavingą Ievą Triškauskaitę (Beatričė).
Išgrynino emocijas
Vičencos dienraštis „Il Giornale di Vicenza” premjerai „Olimpico” teatre skyrė atskirą priedą. Recenzijoje „Rojus – emocija grynuoju pavidalu” aprašyta lietuvių režisieriaus drąsa: „E. Nekrošius padarė tą patį, ką ir kitose dviejose giesmėse – nusimetė nuo pečių profesūrinį tikslumą ir nerimą dėl teksto, palikdamas laisvę išgrynintoms emocijoms.”
E. Nekrošius gretinamas su pasaulinio garso britų režisieriumi Peteriu Brooku. Ir vienas, ir kitas sugeba kurti teatrą pasitelkdami absoliutų minimumą – vos kelis sceninius atributus ir milžinišką lyrinę įtaigą.
„Il Giornale di Vicenza” pateikė interviu su pagrindinių vaidmenų atlikėjais R. Kazlu ir I. Triškauskaite.
„Mes garsiojo „Olimpico” teatro nenorėjome įsivaizduoti kaip muziejaus, skirto kaupti dulkes, – provokavo italus R. Kazlas ir paaiškino, kur reikėtų ieškoti rojaus: – Užuot klausinėję, kažin koks ten tas rojus, galbūt turėtume patys paklausti savęs – o gal jis gali egzistuoti mūsų kasdieniame gyvenime. Bet ar mes norime jo ieškoti?”
Vilties persmelkta pasaka
Vičencos spauda domėjosi Beatričės-I. Triškauskaitės ašaromis. Ar jos tikros? Ar čia būta gudraus aktorinio meistriškumo?
„Ne, aš ašarų nespaudžiu, nieko tokio, jei jos neištrykšta. Bet jos paprastai ištrykšta net repeticijų metu”, – tvirtino aktorė.
Spektaklyje ji stebina ne tik ašaromis, bet ir emocijų galia, kurios Vičenca nelaukia iš „merginos, gyvenančios prie šaltų Baltijos krantų”.
I. Triškauskaitei šie stereotipai, matyt, nepatiko. Ji su lengvos ironijos prieskoniu paaiškino: „Mes, lietuviai, taip pat sugebame jaudintis. Sugebame net verkti!” Šaunuolė. Vičencos „Il Giornale” beliko kritiškai prisipažinti: „Tai tiesa. O juk mes, italai, įsivaizduojame, kad emocijų monopolis priklauso mums.”
Bet tą monopolį sugebėjo pažadinti ne kas kitas, o lietuvis E. Nekrošius.
Žinoma, labai netradicinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, po Benedetto Marcello „Adagio” paleidęs „Pink Floyd” motyvą „Wish You Were Here”. Ar kas nors teatro istorijoje drįso Dante’s „Dieviškąją komediją” pateikti „Pink Floyd” muzikos fone?
Tai neturi reikšmės, nes muzikinį pasažą italai įvertino taip – genialu.
