Penktadienį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) pristatytas lietuvių ir prancūzų šiuolaikinio meno projektas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija” žiūrovus vilioja garsiausių Lietuvos ir Prancūzijos dailininkų pavardėmis.
Ambicingas „Prestižo” sumanytojų Igno Kazakevičiaus, Vido Poškaus ir Julijos Čistiakovos užmojis pasiteisino – senieji Klaipėdos parodų rūmai virto iš tiesų prestižine vieta.
Į parodą suvažiavo tokia daugybė menotyrininkų, menininkų ir studentų iš Vilniaus bei Kauno, kad atrodė, jog atidarymas vyksta ne uostamiestyje, o sostinės Nacionalinėje dailės galerijoje.
Čia viešėjo ir 47 metų prancūzų kuratorius ir filosofas N.Bourriaud, XX pabaigoje išgarsėjęs parodomis Venecijos bienalėje ir Prancūzijoje. Vėliau jis kelerius metus dirbo kuratoriumi „Tate Britain” galerijoje Londone.
Prancūzų teoretikas konsultavo ir Ukrainos milijonierių bei kolekcininką Viktorą Pinčuką, kuris 2006 metais Kijeve atidarė prestižinį meno centrą.
– Ar kritiniai „prestižo” sąvokos apmąstymai jus ne tik sugundė parašyti tekstą parodos katalogui, bet ir suviliojo atvykti į Lietuvą? – paklausiau N. Bourriaud.
– Man buvo įdomu tapti teorinės diskusijos partneriu. Parašiau katalogui savo nuomonę – tarsi atsakymą į lietuvių kuratorių sumanytą parodos koncepciją. Tokiu būdu ir aš dalyvauju šiame projekte.
Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvos šiuolaikinio meno scena man visai nežinoma.
Ne kartą esu bendravęs su žmonėmis iš Šiuolaikinio meno centro Vilniuje.
Iki šiol nepasitaikė progos čia atvykti, todėl nudžiugau, kai klaipėdiečiai mane pakvietė.
Tai puiki galimybė užmegzti naujus ryšius. Džiaugiuosi ir apsilankymu Vilniuje, kur apie galimą partnerystę kalbėjausi su Vilniaus dailės akademijos vadovybe.
– Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai iš Lietuvos uostamiestyje atidarytos parodos?
Ar sudomino lietuviškoji jos dalis?
– Be abejo. Buvo įdomu pamatyti dar niekur nerodytą Žilvino Kempino darbą. Man tai atradimas, nes jau ilgesnį laiką nebuvau matęs jo kūrinių.
Kita vertus, negalėčiau pasakyti, kad visi lietuvių darbai man nežinomi. Pavyzdžiui, Deimanto Narkevičiaus filmą jau esu matęs Bazelyje. Tai iš tiesų labai geras darbas.
Buvo malonu pamatyti ir jau žinomų lietuvių menininkų kūrinius, ir susipažinti su naujais. Tiesa, ir keturi prancūzų autoriai – itin vykęs kuratorės J.Čistiakovos pasirinkimas.
Su Danieliu Burenu esu dirbęs net keletą kartų. Su „Clair Fontane” nerengiau bendrų projektų, tačiau, mano manymu, jų kūriniai – labai įdomūs. Wilfredas Almendra – gerokai jaunesnis. Su juo susipažinau tik čia ir tikrai nenusivyliau.
– Daug lietuvių kūrėjų įsitikinę, jog mūsų publika nėra pakankamai išprususi, kad suprastų ir įvertintų šiuolaikinių menininkų kūrinius.
– Tai ne menininkų kaltė, o žiūrovų problema. Jei žiūri teniso varžybas nežinodamas žaidimo taisyklių, matai tik du kvailus žmones, kurie svaido kamuoliuką per tinklą. Ar tai įdomu? Žinoma, ne.
Tačiau jei perpranti taisykles, šį tą sužinai apie teniso istoriją, gali palyginti vieno ar kito žaidėjo meistriškumą. Pasidaro įdomiau.
Manau, kad dažnai žiūrovas net nenori pasistengti suprasti, ką norėjo jam perduoti menininkas. Jei jis nestabtelėdamas praeina pro šalį, menas jam nereikalingas.
Bet tuomet nereikalinga viskas, ko mes nesuprantame. Pavyzdžiui, aš nesuprantu, kaip veikia akcijų birža, bet tai nereiškia, kad ji neturėtų egzistuoti.
– Norite pasakyti, kad ir kuratoriui visai nebūtina kuo aiškiau pristatyti žiūrovams parodos sumanymo ir joje rodomų kūrinių?
Jūsų manymu, meno edukacija – ne kuratoriaus rūpestis, tuo turėtų pasirūpinti lankytojai prieš eidami į parodą?
– Ne, tikrai nenorėjau to pasakyti. Kuratorius visuomet būna tarpininkas tarp dviejų pasaulių – menininkų ir žiūrovų. Tai tas asmuo, kuris nurodo svarbiausius parodos akcentus, paaiškina, kodėl tai yra svarbu.
– Jūs esate sukūręs nemažai meno teorijų, pasiūlęs meno laukui keletą visai naujų sąvokų – reliacinis menas ir altermodernizmas. Ar tos teorijos turi kokį nors poveikį menininkams? Ar tik meno kritikams?
– Tai yra cikliškas procesas. Perimu idėjas iš konkrečių menininkų, kurie palieka nemažą pėdsaką visose mano knygose. Bandau tas idėjas išplėtoti, padaryti suvokiamas visiems. Idėjos – tai lyg sėklos, iš kurių išauginu medžius, kad jos būtų matomos.
Tikiuosi, kad mano knygos gali šiek tiek palengvinti menininkams kelionę ta kryptimi, kurią jie yra pasirinkę.
Tai uždaras ciklas: prasideda nuo meno ir vėl sugrįžta menininkams. Tai labai svarbu. Tai tarsi debesis – tarpinė jungtis tarp upės ir lietaus.
Ar reitingų lentelė reiškia prestižą?
Nors menininkai ir kuratoriai vienbalsiai tvirtina, kad menas – tai ne varžybos, meno rinkos analitikai pagal naujausius prestižinių galerijų, muziejų ir aukcionų duomenis nuolat vertina kūrėjus. Vienas populiarių vadovų po meno pasaulį tiems, kurie ryžtasi investuoti į meno kūrinius, yra tinklalapis www.artfacts.net, kuriame menininkų reitingo lentelė skelbiama nemokamai ir atnaujinama beveik kasdien. Štai kokias vietas joje užėmė „Prestižo” parodos autoriai jos atidarymo dieną:
94-oji vieta – prancūzų konceptualiojo meno klasikas D.Burenas (g. 1938 m. Paryžiaus Bulonės-Bijankūro priemiestyje).
275-oji vieta – šmaikštus menininkų neokonceptualistų duetas iš Paryžiaus, pasislėpęs po slapyvardžiu „Claire Fontaine”.
330-oji vieta – Nacionalinės meno premijos laureatas, Europoje populiariausias lietuvių menininkas D.Narkevičius (g. 1964 m. Utenoje).
333-ioji vieta – Briuselyje gyvenantis ironijos ir iliuzijos meistras, prancūzų menininkas P.Bismuthas (g. 1963 m. Paryžiaus Neji prie Senos priemiestyje).
686-oji vieta – lietuvių filmininkas ir poetas J.Mekas iš Niujorko (g. 1922 m. Semeniškiuose, Biržų apskrityje).
1008-oji vieta – į Niujorką emigravęs, tačiau ypač Europos kuratorių mėgstamas lietuvių menininkas Ž.Kempinas (g. 1969 m. Plungėje).
4141-oji vieta – K.Inčiūraitė, socialines problemas tyrinėjanti vilnietė menininkė (g.1974 m. Šiauliuose).
4218-oji vieta – Paryžiuje gyvenanti ir kurianti lietuvių menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai (g. 1961 m. ir 1962 m. Vilniuje).
5054-oji vieta – utopijas ir standartizaciją pašiepiantis W.Almendra iš Šolė miesto Prancūzijoje (g. 1972 m. Šolė).
6966-oji vieta – Žemaitijoje ūkininkaujantis ir kuriantis konceptualistas J.Laivys (g. 1976 m.).
18 342-oji vieta – Dusetose gyvenantis Nacionalinės premijos laureatas, vienas žymiausių Lietuvos tapytojų Š.Sauka (g. 1958 m. Vilniuje).
