Radijo stotis LRT Klasika sutiks „Euroradijo“ klausytojus, gyvenančius Estijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Turkijoje ir Vokietijoje.
Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pateiks programą iš „Euroradijo“ ciklo „Geriausi nacionaliniai koncertai“.
Koncerte gros ir pernykščio Čiurlionio konkurso nugalėtojas pianistas iš Maskvos Jevgenijus Starodubtsevas. Kaip 1-osios vietos laimėtojas be piniginės premijos jis taip pat pelnė teisę surengti koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Dar pavasarį „Piano.lt“ studijoje jis įrašė M. K. Čiurlionio muzikos diską. O štai dabar jis vėl kerės publiką savo išskirtinėmis lietuvių kompozitoriaus kūrinių interpretacijomis.
Koncerte skambės Čiurlionio „Trys preliudai“. Tai išlikę fortepijoniniai eskizai iš Čiurlionio kurtos operos „Jūratė ir Kastytis“. Šis kūrinys liko neužbaigtas, tačiau išlikusius preliudus mielai atlieka pianistai.
Kompozitorius Arvydas Malcys pabandė atkurti šių negimusios operos eskizų simfoniškąją prigimtį, aranžuodamas juos simfoniniam orkestrui. Koncertą orkestras užbaigs vokiečių romantiko Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll.
Jevgenijus Starodubtsevas prieš kelias dienas iki koncerto jau viešėjo Vilniuje ir intensyviai repetavo, tačiau mielai sutiko su konkurso organizatoriumi Tarptautinių kultūros programų centru pasidalinti savo mintimis apie Čiurlionį, muziką, Vilnių.
- Koncertą filharmonijoje transliuos „Euroradijas“. Kaip tai veikia jūsų pasiruošimą?
Teks groti švariau. Man tai pirmas kartas.
- Turbūt grojate kiekvieną dieną?
- Kaip kada. Jei reikia ruoštis koncertui, kaip dabar – ne mažiau šešių valandų. Kartais ir visiškai negroju. Man jau 31-eri, aš jau daug prisigrojau.
- Kaip jūs patekote į muzikos pasaulį? Kokia yra jūsų istorija?
- Mokiausi paprastoje mokykloje, o kai buvau pirmokas, man į rankas pateko kvietimas eiti į perklausas muzikos mokykloje.
Kažkodėl paėmiau tą lapelį, nors apie muziką nieko nežinojau, nes mano šeima nėra susijusi su ja. Įkalbėjau mamą mane nuvesti į tą mokyklą, nors oras buvo bjaurus, lijo lietus. Perklausoje mums pasakė, kad turiu puikius duomenis ir verta mokytis muzikos.
Taigi pradžioje buvo pati paprasčiausia muzikos mokykla viename Pamaskvės mieste. Ten mokiausi 2 metus. Vėliau mokytojai nusprendė, kad man joje nebėra kas veikti ir nusiuntė į Centrinę muzikos mokyklą Maskvoje, įsikūrusią prie Maskvos konservatorijos, į kurią ketvirtoje klasėje ir įstojau. Iš jos – tiesus kelias į konservatoriją.
- Įrašėte diską su M. K. Čiurlionio muzika. Kuo ji ypatinga jūsų požiūriu?
- Tai nuostabi muzika. Iškart po įrašo pavasarį studijoje „Piano.lt“ sugrojau koncertą, kurio pirmoje dalyje pateikiau Čiurlionio pjesių rinkinį. Tai buvo 40 minučių jo muzikos be pertraukų.
Nutiko nuostabus efektas. Mat ruošdamasis įrašui visų ciklų iš eilės negrojau. Visiškai nepriklausomai nuo manęs – aš tiesiog spaudžiau natas – susiformavo kažkoks kupolas virš viso skambėjimo. Lyg kiekviena pjesė būtų kažkokios visumos dalis. Tai sunku paaiškinti.
Aš netgi pagalvojau, kad per daug grojau ir man pasivaideno. Tačiau publika jautė tą patį. Manau, kad tai susiję su tuo, kaip jis tą muziką kūrė: jis trumpais laikotarpiais sukurdavo eskizus. Ir aiškėja, kad tos jo paliktos skeveldros – tarsi jo vidinės būklės kardiograma ar seismografas. Todėl grojant jas visas kartu, susikuria toks įspūdis. Man taip pasirodė, nežinau.
Panašiai atsitinka grojant daug vėlyvojo Skriabino miniatiūrų. Jas sugrojus taip pat išauga skambesio kupolas. Tarsi kiekviena pjesė yra kažkas daugiau nei atskira dalis, kai jų daug. Visuma pasirodo kaip kažkas daugiau nei sudedamujų dalių suma. Nežinau, kaip tiksliau tai įvardinti.
- M. K. Čiurlionio muziką jau įtraukiate į savo pasirodymų programą?
- 2013 m. pavasarį man siūloma vėl pasirodyti Lietuvoje ir sugroti jau solinį koncertą. Tuomet, manau, vieną dalį būtinai skirsiu Čiurlionio muzikai. Noriu pažiūrėti, ar tas efektas pasikartos, ar tai buvo tik vienkartinis atsitiktinumas.
- Kaip jums patinka Vilnius?
- Labai patinka. Malonus, tylus miestas. Aš tokius labai mėgstu. Visiškai kitu aspektu, bet artimas savo tyla yra Murmanskas. Ten visiškai kitas klimatas, tai Šiaurės miestas, esantis už poliarinio rato, bet jame taip pat yra ta ypatinga ramybė.
Maskvoje žmonės nuolat skuba, lekia, blaškosi ir vis tiek nieko nesuspėja. Gatvėje matai gana nedraugiškus veidus.
Čia kitaip, visi malonūs, ir tai yra puiku. Galbūt kiekvienas nedidelis miestas, turintis savo vertės pajautimą, būtų panašus.
„Euroradijo“ transliacija iš Nacionalinės filharmonijos – spalio 6 d. 19 val. per LRT Klasikos kanalą.
