Prieš porą metų atidaryto vieno didžiausių Kinijos teatrų patarėjais jau tapo menininkai Vladimiras Aškenazis, Pinkas Zuckermannas, Danielis Orenas. Vieną Guangdžou operos teatro galerijų puošia įrėminti gipsiniai jų delnų atspaudai.
Gastroliuodamas su savo vadovaujamo LNOBT trupe Kinijoje Guangdžou teatrui savo delno gipsinę išlieją padovanojo ir Gintautas Kėvišas.
„Ši ceremonija buvo atlikta su didele pompastikos doze. Pati idėja mane labai nustebino, – prisipažino LNOBT vadovas. – Manau, kad mūsų teatrui kinų suteiktas meno patarėjo titulas yra tik simbolinis.”
Vadino civilizacijos šedevru
„Madam Baterflai” gastrolių sukeltą ažiotažą Kinijoje G. Kėvišas vertino be šypsenos.
Spektakliai atviliojo į Guangdžou žurnalistus iš Pekino, Šanchajaus ir kitų Kinijos centrų, siužetus apie lietuvių gastroles suko Kinijos televizijos kompanijos.
Viena televizijų – CCTV – bendrą Niujorko „Metropolitan Opera”, Anglijos nacionalinės operos ir LNOBT „Madam Baterflai” spektaklį, režisuotą šviesaus atminimo Anthony Minghellos, pavadino operos pasaulio sensacija.
Tris vakarus trečiajame pagal dydį Kinijos mieste gastroliniai lietuvių spektakliai vyko pilnutėlėje erdvaus operos teatro salėje. Juos lydėjo nenutrūkstami publikos šūksniai ir ilgos ovacijos.
Lietuviams buvo turbūt sunku patikėti, kad vakarietiška opera Kinijoje žengia tik pirmuosius žingsnius ir kad šioje šalyje nėra nė vienos stabilios ją populiarinančios trupės. Visi spektakliai – atvežtiniai.
Guangdžou operos teatro meno vadovas Xu Mingi LNOBT spektaklį išsirinko iš dešimties skirtingų „Madam Baterflai”.
„Tai kūrybiškiausia ir tobuliausia versija, – CCTV televizijos reportaže teigė Xu Mingi. – Norime parodyti publikai geriausią meną, kokį tik yra sukūrusi civilizacija, juolab kad šiandien Kinijos gyventojai labiau nei bet kada trokšta mėgautis pasaulinio lygio meno kūriniais.”
Vadovą išmušdavo iš vėžių
LNOBT direktoriui G. Kėvišui rasti bendrą kalbą su kinais buvo nelengva. Savitas jų požiūris į meną išmušdavo jį iš vėžių.
Tarkime, gastrolių užsakovai pageidavo padekoruoti svarbų „Madam Baterflai” scenovaizdžio elementą – slankiąsias širmas – kiniškais motyvais ar bent jau perdažyti.
Be to, Xu Mingi net tikėjosi įkalbėti lietuvius perstatyti antrąjį operos veiksmą ir žadėjo surasti tam gerą režisierių, jei jau šviesaus atminimo „Oskaro” laureato A. Minghellos nebėra.
Kebliose situacijose derybas gelbėdavo G.Kėvišo partneris iš Honkongo. Jis paaiškindavo teatro sąlygas kinams suprantama kalba. „Tai buvo sunkiausios derybos per 25-erius mano karjeros metus, – prisipažino G. Kėvišas. – Jos tęsėsi be pertraukų pusantrų metų.”
Negana to, LNOBT siūlė gastrolėms savus solistus, o kinai norėjo būtinai su garsiais teatrais siejamų vardų, nors dėl to iš dalies patys pralošė tiek finansiškai, tiek meniniu požiūriu.
Vos per dešimt dienų „Madam Baterflai” statytojų asistentė Jūratė Sodytė turėjo parengti premjeroms Kinijoje dar nedainavusius šiame projekte pagrindinius solistus – kinę Hui He (Čio Čio San) ir italą Fabio Sartori (Pinkertonas).
Antroji artistų sudėtis – žinantys A.Minghellos kūrinį „Metropolitan Opera” solistai Cynthia Lawrence ir Adamas Diegelis. Tačiau lietuviai (Vytautas Juozapaitis – Šarplesas, Laima Jonutytė – Suzuki ir kiti) prie jų prisijungė taip pat pirmą kartą.
Buvo kaip vienas kumštis
„Aš norėčiau viską pakartoti iš naujo! – entuziazmu tryško L. Jonutytė, dainavusi Suzuki visus tris gastrolių vakarus. – Nesuskaičiuoju, kiek kartų atlikau šį vaidmenį – dainavau „Madam Baterflai” ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Italijoje.
Tokį malonumą kaip Kinijoje buvau seniai patyrusi. Pirmiausia dėl nuostabaus dirigento D. Oreno, taip pat dėl puikios teatro akustikos ir fantastiškos artistų komandos. Visi buvome kaip vienas kumštis.”
Pasak solistės, iš pradžių užsieniečiai skeptiškai vertino neįprastas užduotis ir nenorėjo atsiplėšti nuo operos štampų, kuriuos buvo susirinkę kituose „Madam Baterflai” spektakliuose svetur.
Tačiau J. Sodytės dėka suvokę ypatingą A. Minghellos niuansų ir judesių kalbą visi taip kibo į darbą, kad nenorėdavo baigti repeticijų.
„Atsidavėme spektakliams visa siela ir kūnu. Dirbome beveik be poilsio, pavargome, tačiau atpildas atpirko visas pastangas, – sakė Laima. – Publikos reakcija buvo nenusakoma – karštesnė nei Europoje. Guangdžou operos direktorius pripažino šiame teatre to dar nematęs.”
„Rezultatas buvo labai geras, – įsitikinęs ir G. Kėvišas. – Visi gastrolėse padarė tai, kas buvo įmanoma. Jos tapo rimta mūsų teatro paraiška Kinijos rinkai.
Guangdžou operos teatro administracija jau svarsto ilgalaikio bendradarbiavimo su Lietuvos teatru galimybes.”
G. Kėvišas neslėpė, kad rodyti spektaklius Kinijoje naudinga ir finansiškai: „Valstybė nesugeba padengti mūsų skolų, susidariusių dėl nepakankamo finansavimo ir komunalinių mokesčių.
Kinijoje teatras uždirbo ir dalį skolų galės sumokėti iš šių pajamų.”
Prižiūrėti šedevrą – tikra laimė
Jūratė Sodytė
Choreografė
„Ačiū likimui, kad leido man prižiūrėti A. Minghellos ir C. Choa šedevrą. Tai didžiulė atsakomybė, pirmiausia jiems – išsaugoti spektaklį tokį, koks jis buvo per premjerą, kad kiekvienas personažas vestų ta kryptimi, kokią matė statytojai. Per trumpą laiką sustyguoti tarptautinę komandą tokiam subtiliam spektakliui buvo nepaprastas išbandymas ir didžiulė įtampa. Reikėjo aptarti su solistais kiekvieną detalę, diskutuoti, kad jie suvoktų, kaip mąstė režisierius. Visi įsimylėjo „Madam Baterflai” – ir dirigentas, ir dainininkai, ir mus stebėję teatro žmonės pripažino, kad tai – vienas geriausių spektaklių pasaulyje. Manau, mes padarėme kai ką ypatinga ir neįmanoma. Visi susirinkome tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Dabar tai atrodo kaip gražus sapnas. Kol visi esame, tol sklis „Madam Baterflai” šviesa.”
