Kaune įkurta pirmoji tarptautinė menininkų rezidencija – Tekstilininkų ir dailininkų galerijos „Balta” antrajame aukšte įrengti du dviviečiai gyvenamieji kambariai ir dirbtuvės. Per metus čia galės gyventi ir kurti iki 12 menininkų.
Jau kelias savaites Kaune įkvėpimo ir herojų naujam darbų ciklui ieško pirmoji rezidencijos viešnia – 51 metų taivanietė fotomenininkė Gao Yuan.
2011 metais ji tapo Kauno bienalės pagrindinio prizo laimėtoja, o prizas ir buvo kvietimas surengti personalinę parodą 2013 metų Kauno bienalėje „Unitekstas” ir parodai pasirengti Kaune.
Rezidenciją Tekstilininkų ir dailininkų gildija įkūrė savo lėšomis, o menininkės iš Taivano pragyvenimą ir kūrybą Kaune finansavo Lietuvos kultūros ministerija, skyrusi 27 tūkstančius litų.
Gao Yuan laikinojoje sostinėje triūs iki spalio pabaigos.
– Apsigyvenusi menininkų rezidencijoje, galerijoje „Balta” pristatėte darbų ciklą „12 mėnesių”. Jis tapo jums kelialapiu kurti Kaune ir surengti čia naują parodą.
Fotografijose – daug simbolių, Rytų ir Vakarų kultūros sąsajų. Kodėl jums tai svarbu? – paklausiau menininkės.
– Domiuosi Renesanso epocha. Idėją sukurti fotografijų ciklą „12 mėnesių” įkvėpė būtent šios epochos Vakarų tapybos stilius.
Dvylikoje ciklo fotografijų įamžinta dvylika motinų, tarsi madonos ant rankų laikančių vaikus. Kiekvienas vaikas gimęs po vis kitu Rytų Zodiako ženklu. Joms už nugaros – kadrai iš provincijų, kuriose gyvena jaunos motinos.
Kurdama galvojau ir apie Kinijoje galiojantį įstatymą, leidžiantį šeimoms turėti tik po vieną atžalą. Man atrodo, kad tokiam įstatymui paklūstančios moterys yra tarsi šventosios.
Kurdama šiuos darbus naudojausi šiuolaikine fotografijos technika, bet kūriniai primena Renesanso stilių, o jų herojės – kinės. Taip norėjau parodyti Rytų ir Vakarų kultūrų, skirtingų epochų susiliejimą.
Man svarbu, kad pasaulis nebūtų susipriešinęs. Tai ir atsispindi visoje mano kūryboje.
– Apie Rytų ir Vakarų kultūrinius skirtumus ir bendrumus žinote ne tik teoriškai. Daug keliaujate, rengiate parodas Kinijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kas jus sieja su šiomis šalimis?
– Pastaruoju metu gyvenu Taibėjuje ir Pekine, tačiau tėvų namus Taibėjuje palikau labai anksti. Būdama 15-os išvykau mokytis į Japoniją, baigiau meno mokyklą.
Vėliau studijavau fotografijos meną akademijoje Japonijoje. Mokiausi ir Niujorko kino akademijoje.
Niujorke gyvenau 10 metų. Viena ten esanti galerija rūpinasi mano darbų populiarinimu. Gyvendama tarp gimtinės ir Jungtinių Valstijų, rengdama parodas šiose šalyse pažinau vakarietišką gyvenimo būdą.
Kai pradėjau lankytis Europoje, pastebėjau, kad jūsų ir amerikiečių kultūra bei gyvenimo būdas taip pat labai skiriasi. Todėl norėčiau geriau pažinti Europą.
– Ar Kaune jau atvėrėte sau ką nors nauja?
– Pirmiausia čia suradau nepaprastai gražią gamtą ir įdomią architektūrą.
Mane nustebino, kad jūs patys miškuose renkate grybus, patys sodinate ir kasate bulves. Beje, bulvių patiekalai man labai patiko.
Kasdien vaikštau po Kauną, fotografuoju žmones ir aplinką. Ieškau impulsų, žmonių, kurie įkvėptų kurti naujausių darbų ciklą.
Tai vėl bus 12 fotografijų. Mūsų kultūroje šis skaičius simbolizuoja užbaigtą visumą. Tai atitinka ir mano norą atspindėti Rytų bei Vakarų kultūros bendrumą.
Du pirmuosius ciklo darbus jau galima pamatyti galerijoje „Balta”.
– Šiuose darbuose – moterų aktai. Ar aktų fotografijos jūsų kultūroje turi senas tradicijas?
– Buvau pirmoji moteris savo tėvynėje, prieš 10 metų visuomenei fotografijose pristačiusi aktus. Sulaukiau ne tik palankios reakcijos – kai kurios galerijos atsisakė eksponuoti mano darbus. Buvau vadinama keistuole.
Apskritai Kinijoje prieš 20 metų menininkai buvo beveik vien vyrai – jie sudarė net 98 procentus meno bendruomenės. Pastaruoju metu su vyrais konkuruoja jau 30 procentų moterų.
Asmeniškai aš kurdama negalvoju apie savo lytį. Tačiau visuomenės požiūris į moters padėtį Taivane, Kinijoje dar nelankstus. Manau, mes, menininkės, prisidedame prie moterų teisių gerėjimo šiuose kraštuose.
Jūsų šalyje aktų tradicijos neabejotinai senesnės. Tad ir noriu būti čia, pažinti jūsų kultūrą.
Žadu kviestis į dirbtuves kauniečius – rengsiu savotiškus interviu su jais, ieškosiu modelių savo naujam fotografijų ciklui. Tai nebus profesionalų atranka – man labiau rūpi įdomios žmonių gyvenimo istorijos.
