Pasitelkti svetimus žodžius vietoj savų populiaru – neseniai tą patį pademonstravo olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė, padeklamavusi sarkastišką eilėraštuką, portalo elsveikinimai.lt kategorijoje „Susipykus“ pažymėtą 49 numeriu.
„Tikėjau aš, kad sniegas baltas, baltas,
Ir žmonės mylintys geri, geri.
Tikėjau aš, kad ledas šaltas,
O saulės spinduliai šilti.
Bet supratau, ne toks jau sniegas baltas,
Jis turi ir juodų dėmių.
Ir supratau, ne vien tik ledas šaltas,
Yra pasaulyje šaltų širdžių“, - deklamavo sportininkė, užuot pasitelkusi savo pačios žodžius išreikšti tam, ką nori pasakyti.
Nei logikos, nei gramatikos
Bandau įsivaizduoti žmogų, kuriam nebūtų gėda išsiųsti draugui ar giminaičiui šį velykinį sveikinimą (kalba netaisyta):
„Vėlykų margučiai dažytom spalvom,
Vėlykų margučiai geltonom spalvom,
Įvairios tos spalvos laikysis ilgai,
Jei Tu Velykas atšvesi gerai!“
Akis bado ne tik gramatinės klaidos, bet ir tiek turinio, tiek formos požiūriu absoliučiai nevykęs tekstas. Išdarkyta sakinių struktūra, bet tikslo, galinčio bent iš dalies pateisinti šią auką – tikslesnio rimo ir ritmo, geresnio minties perteikimo – vis vien nepasiekta. Iš viso nesuprantama, kas norima šiuo sveikinimu pasakyti – galbūt, kad gerai atšvęsti Velykas reiškia nesudaužyti ir nesuvalgyti margučių?
Kažkodėl daug kam atrodo, kad įterpus žodelyčius „lai“ ir „te“, kurie kasdienėje kalboje praktiškai nevartojami, lėkštas tekstas taps poetiškesnis, kaip šiame kalėdiniame sveikinime:
„Lai gerovės, ir laimės Šv. Kalėdos Jums teikia
Te pildosi viskas, ko tik širdžiai reikia,
Daugiausia - sveikatos, giedriausių dienų,
Šeimyninės laimės ir metų ilgų“.
Iš mokyklinio atminimų, rašytų į sąsiuvinius ir puoštų spalvotais piešiniais, folkloro, puikiai prisimenu populiarų ketureilį – linkėjimą:
„Gyvenimas – tai laivas,
O kapitonas – tu.
Sėkmingai jį vairuoki
Gyvenimo keliu“.
Šiandien sveikinimų tekstų portale tarp gimtadienio sveikinimų tą patį ketureilį randu jau transformuotą – tiesa, ne į gerąją pusę:
„Gyvenimas - tai laivas,
Kuriuo plauki ir tu.
Stipriau laikyk už vairo,
Ir nepasuk blogu keliu“.
Išsibalansavo eilėraštuko ritmas, kažkur pabėgo logika – už vairo raginama čiupti ne vairininką ar kapitoną, o eilinį keleivį, plaukiantį laivu kartu su kitais. Katastrofa - neišvengiama...
Intymumo baimė ir beskonybė
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas mano, kad savus tegul ir paprastus, bet nuoširdžius žodžius į visomis prasmėmis nevykusį ir, be to, svetimą tekstą žmogų verčia intymumo baimė.
„Yra posakis, kad anekdotai yra sąmojis tų, kurie jo neturi. Čia yra kažkas panašaus. Vietoj intymaus asmeniško nuoširdumo pasinaudojama lengviausiu būdu“, - sako jis.
Kodėl nusiųsti banalų, lėkštą svetimą tekstą žmonėms atrodo geriau, nei kažką parašyti ar pasakyti patiems? „Matyt, jiems neatrodo, kad tas tekstas yra banalus, baisus ir lėkštas, - svarsto poetas. - Jiems jis atrodo dvasingas, kilnus ir gražus“.
„Žmogus nedrįsta išsakyti kažko asmeniško, intymaus, bet nori pasakyti kažką gražaus. Jis įsivaizduoja nesugebąs to pasakyti, ir bando pasinaudoti iš kažkur parinktais tekstais, - aiškina A. A. Jonynas ir priduria, kad tai ir skonio neturėjimo dalykas. - Žmogus pasitiki tuo, kas jam yra pakišta, ir įsivaizduoja, kad tai bus gražiau, dvasingiau, nei jis pats pasakytų savais žodžiais“.
Dalelyčių „lai“ ir „te“ vartojimą sveikinimų tekstuose A. A. Jonynas vadina bandymu kalbėti, linkėti apibendrintai, abstrakčiai. „Kai sakai savo paties asmenišką sveikinimą, kad linkiu tau to ir ano, šitų dalelių nereikia, bet kai nori kažką pasakyti bendresne forma – atsiranda tokia šauksmininkinė forma, - sako poetas. - Su dalelytėmis „lai“ ir „te“ linkėjimas išsakomas ne individualizuota, o abstrakčia forma. Tai vėlgi baimė būti intymiam ir asmeniškam“.
Poetas sakosi apskritai beveik negaunantis sveikinimų žinučių ir pats tokių nesiunčiantis. „Kam sveikinti eilėmis, jeigu gali tiesiog žmogišku balsu pasveikinti?“ - sako jis. Jis pats labiau mėgsta sveikinti žmones žodžiu, susitikus ar telefonu. Pasak poeto, jau verčiau užmiršti ką nors pasveikinti, nei tūkstančiui žmonių išsiuntinėti vienodas žinutes – nuoširdumo čia mažai.
Folkloras gyvavo ir gyvuos
Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka taip pat sakosi nei gaunantis, nei siunčiantis iš interneto išgriebtų sveikinimų tekstų, tačiau šį reiškinį vertina kaip liaudies kūrybą - folklorą. „Nebent kokia teta atsiunčia ką nors panašaus gimtadienio proga“, - sako jis.
S. Repečkos manymu, sveikinimus svetimais banaliais žodžiais siuntinėja tam tikros žmonių kategorijos: „Arba naivus jaunimėlis, kuris, nemokėdamas perskaityti ir suprasti tekstų, galvoja, kad čia yra išminties perlai, arba pagyvenę žmonės, kuriems jie primena pageidavimų koncertus“.
Pasak „Baltų lankų“ redaktoriaus, tai liaudies folkloras, kuris gyvuoja ir gyvuos. „Jeigu žmonėms tai gražu – tai kodėl ne?“ - klausia jis.
S. Repečka sutinka, kad folkloras folklorui nelygu – banalių sveikinimų negalima lyginti su autentiškomis dainomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Bet proginiai eilėraštukai įvairia tematika egzistuoja jau seniai – anksčiau jie buvo rašomi palinkėjimų knygose, laiškuose, ant atviručių ar mokykliniuose „atminimų“ sąsiuviniuose.
