Įsigilinę į lietuviškos muzikos leidinius atlikėjai aptiko nuostabių, mažiau girdėtų poeto eilėraščių, atgimusių mūsų kompozitorių kūryboje. Maironio tekstais yra kūręs J. Naujalis, Č. Sasnauskas, J. Tallat-Kelpša, A. Kačanauskas, V. Bagdonas, A. Bražinskas, K. Kaveckas ir kiti lietuvių muzikos kūrėjai.
Specialiai šiai jubiliejinei koncertinei programai savo kūrybinius opusus dedikavo ir šiandienos lietuvių autoriai – Kristina Vasiliauskaitė ir Giedrius Kuprevičius. Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus dainų ciklo pavadinimas „Maironio balsu“ tapo projekto simboliu. 2012 metų vasarą Lietuvos nacionalinė filharmonija, padedant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai išleido naują šios maironiškosios programos kompaktinę plokštelę.
Laukdami koncerto „Maironio balsu“ įstabioje Užutrakio dvaro sodybos rūmų kalbamės su solistu Liudu Mikalausku.
- Ne kartą yra tekę iš Jūsų girdėti gražius prisiminimus apie jaukią močiutės pirkią, vaikystės ryškias spalvas, darnią tėvelių šeimą, matėme su kokia nuoširdžia meile būrėte Tauragės rajono chorą – taigi kokia buvo Jūsų vaikystė, kokie prisiminimai iš Tauragės?
- Tauragė - tai miestas, į kurį visada malonu grįžti. Ten esu laukiamas tėvų, ten likę mano vaikystės draugai, su kuriais taip malonu ir jauku susitikti ir pabūti. Tauragėje iki šiol ištikimai darbuojasi mano pirmasis dainavimo mokytojas Romualdas Eičas, kuris ir šiuo metu iš savo Moksleivių kūrybos centro berniukų choro dainininkų bando išauginti ne vieną solistą.
Mokytojo R. Eičo auklėtiniai yra J. Gruodžio ir St. Šimkaus konservatorijų studentai. Su mokytoju dabar susitikę padainuojam, prasidainuojam, naudodami vaikystės balso lavinimo pratimus, taip grįžta mieli prisiminimai apie tas nerūpestingas dienas gimtame mieste. Stengiuosi būti naudingas savo miestui kiek tik galiu pajėgti.
Kai teko koncertuoti savo 25-ojo gimtadienio proga Tauragės kultūros centre, į sceną užlipo miesto meras P. Petrošius ir pasveikinęs prasitarė, jog aš savo miestui - tarsi kultūros ambasadorius Lietuvoje. Grįžęs namo ilgai apie tuos jo žodžius mąsčiau ir nusprendžiau dar labiau atsidėti savo miesto kultūrinei sklaidai. Iš to kilo ir Tauragės krašto choro idėja TV3 projekte. Dabar po šio linksmo mūsų visų žaidimo mieste liko stiprus jaunimo choras, kuriame jau kur kas daugiau dainininkų nei buvo iki tol, jie nuolat kviečiami dainuoti daugelyje regiono renginių.
Man labiausiai džiugu, kad chorui pavyko įskiepyti patriotinio, lietuviško repertuaro dvasią. 2011-aisiais metais Tauragėje pradėjau organizuoti „Tauragės vokalinės muzikos festivalį“. Gavosi itin pasisekęs kultūros renginių ciklas, kuris atskleidė, jog mano gimtinėje vis stiprėja, auga didelis ir šviesus žmonių ratas, mylintis tikrą meną.
- Galima nujausti, kad Jums yra brangi kaimo aplinka, kurioje didžiulio informacijos srauto išvargintas miesto žmogus gali susikaupti savyje, pabūti tyloje, paklausyti kitokios – paukščių giesmių muzikos. Ar tas sielos ramybės ir tylos troškimas yra atėjęs iš Jūsų vaikystės jaukių prisiminimų?
- Kaimas visada man buvo ir yra brangesnis už miestą. Tik jame galiu surasti ramybę, tik pabuvimas gamtoje, miške suteikia noro toliau kažką veikti, tik ten gimsta idėjos tolimesniems darbams. Kaimo labai ilgiuosi, tad ne veltui su žmona nusprendėme išsikraustyti iš Kauno į netoliese esantį Plutiškių kaimą.
Gyvenimas bute man nesuteikia ramybės ir poilsio, nes bute niekad neaugau, visada turėjau savo kiemą, į kurį galima išbėgti, kuriame galima atitrūkti nuo visų rūpesčių. Ryškiausi vaikystės prisiminimai išlikę iš Norkaičių kaimo, kur vasarodavau pas savo senelius. Ten stovi jau naujieji mano tėvų namai, seniai nebelikę tos senos St. Šimkaus apdainuotos sąmanotos bakūžės, tačiau jos dvasia man tikrai jaučiama.
Kai vasarą grįžtu pas tėvus, mažai laiko praleidžiame name, dažniausiai iki vėlaus vakaro sėdime tėčio pastatytoje pavėsinėje senajame sode. Iš ten taip būna sunku pakilti, išvažiuoti – gera mėgautis ramybe. Mano tėtis, statydamas namą, stengėsi palikti ir įprasminti jo vaikystės prisiminimus, tad kieme dar stovi ir ilgai stovės senas koplytstulpis, šulinio svirtis, daržinė, kuri taip ir primena vaikystėje kraunamą šieną.
- Iš kitos pusės esate labai veiklus žmogus, ne tik charizmatiškas artistas, bet ir puikus, atsakingas, pragmatiškas organizatorius. Kaip Jumyse susiderina, žengia greta jautri menininko siela, kūrybiniai ieškojimai ir dalykiškumas?
- Dažnai tenka ne tik dainuoti, tačiau ir organizuoti renginius. Mokykloje buvau gan veiklus vaikas, be manęs nepraeidavo joks renginys, visada stovėdavau scenoje, vesdavau jį. Tad ir dabar retai tyliu koncertų metu, man reikia koncertą paversti mažu spektakliu, arba bent jau edukaciniu vakaru.
Kartais man pasireikšti neduoda aktoriai ar muzikologai, tačiau su jais taip pat mėgstu kurti kažką naujo, prigalvoti įdomiausių įdėjų. Prieš keletą metų su žmona įkūrėme viešąją įstaigą „Liudo Mikalausko koncertai“, kurios pagrindinis tikslas - pristatyti įvairius profesionalaus meno projektus Lietuvos regionuose. Mūsų įstaigai neblogai sekasi, taigi išsipildė mano, kaip koncertų organizatoriaus svajonė.
Draugai ir kolegos neleis pameluoti, jog dažnai skambinu jiems siųlydamas vienokius ar kitokius pasirodymus, stengiuosi, kad Lietuvos žmonės pamatytų kuo daugiau skirtingų atlikėjų, išgirstų kuo įvairesnės muzikos, iš jos susiformuotų savo mėgiamų muzikos žanrų žemėlapį. Neseniai radau vieną vaikystėje duotą interviu, jo pavadinimas buvo „Noriu būti dainuojančiu buhalteriu“. Smagu sau pripažinti, kad kažkas panašaus šiandien ir gavosi.
- Koks buvote vaikas? Padykęs ar ramus, ar karstydavotės medžiais ir žaisdavote slėpynių? Gi gyvenote ten, kur buvo erdvės vaikams bėgioti ir dūkti. Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai? Ar Jūsų tėveliai muzikantai? Kaip pamilote muziką? Kada ir kaip pajutote trauką muzikai, ar iš karto apsisprendėte žengti per gyvenimą muziko keliu?
- Vaikystėje mėgdavau užsiimti įvairiausia veikla, stengdavausi vis kažką veikti, o ne tuščiai leisti laiką ar tinginiauti. Taip yra ir dabar, draugai dažnai mane kaltina apsirgus darboholizmu, tačiau aš pats taip nemanau. Pastebėjau, jog kuo daugiau apsiimu darbų, tuo daugiau jų ir padarau.
Mano tėvai - ne muzikantai, pomėgį muzikai įgyjau iš savo pirmojo dainavimo mokytojo, net į muzikos mokyklą pasiprašiau pats mamos, kad įrašytų. Tėvai niekada nevertė manęs lankyti muzikos pamokų, leisdavo gyvenime rinktis tai, ko pats noriu.
Buvo laikas, kai norėjau muziką mesti, matydamas kaip draugai lauke spardo kamuolį, tačiau dabar džiaugiuosi, jog vaikystėje muzika man buvo pagrindinis užsiėmimas. Smagu, kad mano hobis yra tapęs mano darbu.
Gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą, pasitaręs su tėvais, nusprendžiau, jog muziko kelias itin sunkus ir nedėkingas, tad įstojau į Vilniaus universitetą. Bet ... mūsų nenuspėjami likimai, po metų mane Dievas vėl gražino į tuos pačius bėgius, kuriais ėjau mokyklos laikais. Pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Matyt neįmanoma pabėgti nuo to kelio, kuris tau skirtas.
- Minėjote, kad Jūsų svajonė ir uždavinys – skleisti meilę klasikinei muzikai kuo plačiau Lietuvos miestų ir miestelių žmonėms. Ar nevengiate klasikinės muzikos populiarinimo galingų šaltinių – televizijos, komercinių laidų? Ką manote apie plačiai žiūrimus TV projektus, kuriuose muzikos profesionalų bendru indėliu ir pagalba yra populiarinama vadinama rimtoji muzika, pasitelkiant ne tik klasikinės, bet ir populiaresnės muzikos žanrus?
- Kultūra, menininkai ir populiarumas turėtų eiti koja kojon. Mano tvirtu įsitikinimu, menininkas turi būti žinomas visuomenėje, taip jis gali pritraukti vis didesnę ir įvairesnę publiką, ją supažindinti su savo kūryba.
Nė vienas muzikantas neužaugo atsiribojęs nuo viešumos, dirbdamas užsidaręs tik studijose. Labiausiai artistas bręsta scenoje, kai matai kaip žmonės reaguoja į tave, į tavo kūrybą, kas jiems patinka, kas ne.
Žinomumas ir televizija man, jaunam menininkui, anksti suteikė geriausias scenas, dovanojo įvairiausias publikas, puikiausius orkestrus, kurie man leido augti. Ir dabar augu, stengiuosi vis iš naujo mokytis, tobulėti. Galbūt televizijos dėka turiu galimybę augti ne tik repeticijų auditorijose, bet ir scenose.
Visi projektai, kuriuose man teko dalyvauti, yra gan akademiški ir ženkliai prisidėję prie gražios kultūros populiarinimo. TV konkursas „Triumfo arka“ pasitarnavo operinės muzikos sklaidai, projektas „Šok su manimi“ plačiąjai publikai sukėlė susidomėjimą sportiniais šokiais, na o „Chorų karai“ įkvepia drąsos atgimti mėgėjų chorams, kurie išgyvena ne pačius geriausius laikus. Taigi, gražūs televiziniai projektai atnešė pozityvių vėjų Lietuvos plačiąjai kultūrai, ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi galėjęs juose dalyvauti.
- Gal visgi reiktų apsiriboti operos scena, susikoncentruoti tik į operos vaidmenis? Koks šiandieninio sėkmingo profesionalaus menininko kelias, realistiškai žvelgiant į šių dienų Lietuvos muzikinę rinką?
- Dažniausiai manoma, kad operos dainininko vieta yra operos scenoje, šitos stigmos itin stiprios ir mano kolegų tarpe. Betgi kiekvienam savo kelias. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog man tinka ir patinka kamerinė muzika, koncertai. Myliu teatrą, jis man yra tikrai brangus. Kameriniai koncertai turi savitą žavesį, trauką - matau publikos akis taip arti, galiu būti vieno vakaro metu ne vieno, o keleto vaidmenų įkūnytoju.
Koncerto žanras dovanoja nuostabių naujų kūrybinių galimybių – man patinka savo nuožiūra rinktis repertuarą, gyvai bendrauti su publika. Kurdamas kamerinių koncertų programas dažnai būnu ir renginio režisieriumi, autoriumi, kuris pats sugalvoja, įpučia koncerto ugnį, koncepciją. Tuo tarpu vaidmens kūrimas teatre paprastai būna labiau įtakotas režisieriaus. Daugelį kamerinių koncertų pavyksta atlikti sėkmingai ir nuoširdžiai, gi idėjos kyla iš širdies ir mano paties subrandintų kūrybinių svajonių.
- Jus nuolatos tenka girdėti koncertuojant su didžiausiais Lietuvos muzikiniais kolektyvais – Lietuvos nacionalioniu ir valstybiniu, Šv. Kristoforo, Kauno miesto ir užsienio orkestrais, šių metų rudenį paruošėte programą su Šiaulių kameriniu orkestru. Ką jaučiate iškiliausiose Lietuvos scenose, kai išgirstate pirmuosius orkestro akordus ir štai tuoj laikas dainuoti Jums? Parengėte 15 vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose – koks vaidmuo Jums pats brangiausias, artimiausias, įsimintiniausias?
- Dažnai girdžiu klausimą - ar nebijau eidamas į sceną. Scenos baimė man jau seniai nebetrukdo susikaupti kūrybai ir muzikavimui, ji atsiranda tik tada, kai esu kažkuo neužtikrintas. Pastaruoju metu dažnai tenka dainuoti stambios formos kūrinius, o jie pasižymi itin didele apimtimi ir itin ribotomis repeticijomis. Per tokias repeticijas ir skubotus muzikinių opusų pastatymus labiausiai ir jaudinuosi, gi geram atlikimui reikia laiko savo partijos subrandinimui, įsigyvenimui į muziką.
Man jaunam teko pradėti dalyvauti ir teatrinėje veikloje, ir teatre dažnai tenka kurti vaidmenį mūsų, muzikantų, vadinamuosiuose “įvedimuose”. Ateini mintinai išmokęs vaidmenį ir tave “įveda” į spektaklį su dviems - trimis repeticijomis. Tai kartais taipogi iššaukia scenos baimę, įtampą, pirmieji tokie spektakliai būna neužtikrinti, reikia stipriai mobilizuotis, įsitempti.
Smagiausi ir kūrybiškiausi man yra teatriniai pastatymai, kuriuos galiu repetuoti net keletą mėnesių, įsijausti į muzikos bei siužetinius niuansus, subtiliai pats pajusti ir žiūrovui atskleisti smulkiausias menines detales. Tokie yra mano mylimiausi vaidmenys: Mefistofelis (Ch. Gounod operoje “Faustas” Kauno valstybiniame muzikiniame teatre) ir Figaro (W. A. Mozart operoje “Figaro vedybos” Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre).
- Esate Grand Prix ir I vietos laureatas dvylikoje tarptautinių dainininkų konkursų, kokie Jūsų prisiminimai apie tas savo profesinio triumfo ir sėkmės dienas?
- Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete studijavau pas prof. Sabiną Martinaitytę ir lekt. Audronę Eitmanavičiūtę. Tai ypač atsidavusios savo darbui dėstytojos, kurios dėl studentų galėdavo nukabinti žvaigždę nuo dangaus. Jos aukodavo savo brangų laiką ir dirbdavo su mumis neskaičiuodamos nei savo laiko, nei sveikatos, nei pinigų. Suplanuodavo savo studentams vokalinius konkursus ir su atsidavimu kibdavo į paruošiamuosius darbus. Jų dėka teko laimėti virš dešimties tarptautinių konkursų.
Dėl švento dėstytojų atsidavimo savo studentams ir muzikai išaugo ne vienas tarptautinių konkursų laureatas. Džiaugiuosi, kad teko pas jas mokytis, daug ko mane išmokė ne tik kaip dainininką, bet ir kaip žmogų, asmenybę. Konkursai tuo metu buvo man ir pragyvenimo šaltinis, iš tėvų daug pinigų negaudavau, o viename konkurse teko laimėti net keliolika tūkstančių litų. Vėliau užsimezgė puikūs ryšiai su orkestrų dirigentais, koncertų organizatoriais, koncertinėmis salėmis, kultūros centrais, Lietuvos nacionaline ir Kauno filharmonijomis, su kuriomis ir po šiai dienai gražiai ir kūrybingai bendradarbiauju.
- Jūsų draugystė su Lietuvos nacionaline filharmonija tęsiasi jau ne pirmus metus. Ką Jums reiškia drauge kurti ir koncertuoti su Valstybiniu Vilniaus kvartetu? Kodėl su šiuo kolektyvu pasirinkote būtent lietuviškos muzikos programas?
- Kai man pasiūlė bendradarbiauti su Valstybiniu Vilniaus kvartetu, labai nudžiugau, gi muzikuoti vienoje scenoje su tokio lygio muzikantais buvo ir yra didžiulė garbė. Tai žmonės, kurie nuostabiai jaučia muziką, su kuriais nereikia ilgai kalbėti, kad pajustum kaip muzika įgauna gyvybę. Tai muzikantai, kurie jaučia muzikos tėkmę. Valstybinio Vilniaus kvarteto atlikėjai yra puikūs, nusipelnę pedagogai ir laikas praleistas su jais kartu muzikuojant man, kaip jaunam dainininkui bus neįkainuojama mokykla.
Lietuvių kompozitorių kūryba - tai muzika, kuri artima kiekvienam iš mūsų: lyriška, nostalgiška, kartais šmaikšti - tokia, kokią žiūrovas dažniausiai nori klausyti. Tad pasirinkome būtent ją, nes ji labiausiai atspindi mūsų muzikavimo kartu dvasią. Iš puikios kūrybinės draugystės kilo ir nauja mūsų idėja, dedikuota tautos poetui Maironiui. Su profesoriumi Augustinu Vasiliausku užsidegėme ir surinkome daug Maironio tekstais parašytų dainų, kurios virto gražia ir prasminga nauja programa. Ją dovanojame Lietuvos žmonėms.
Valstybiniam Vilniaus kvartetui esu dėkingas už galimybę kurti ir muzikuoti drauge, o publikai – kad ji manęs klausosi ir padeda man. Visokeriopai. Štai kartą viename Lietuvos kaime dainavau A. Raudonikio „Kur balti keliai“ ir užmiršau dainos tekstą. Už mane padainavo – pasufleravo tolimesnį tekstą – „tarp žalių laukų“ viena kaimo bobutė, paskui abu su ja ėjome nusilenkti.
