Surinkti ilgus metus kauptus užrašus ir juos išleisti knygos pavidalu jūrų veteraną paskatino Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo prezidentas Vidmantas Matutis ir šio klubo narys, ilgametis dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentas Klaipėdoje Gediminas Pilaitis. Jų teigimu, prikalbinti grafomanų nepakenčiantį E. Astiką literatūriniam debiutui prireikė dvejų metų.
Trūksta tik jūreiviškų dainų
Į knygą sugulė dauguma E. Astiko parengtų ir per pusšimtį amžiaus spaudoje publikuotų tekstų apie laivus, jūrą ir jūrininkus. Knygos puslapiuose – ir autoriaus pamąstymai apie Lietuvą kaip jūrinę velstybę. „Lietuva bus jūrinė valstybė tada, kai dainuosime jūreiviškas dainas“, - patikino jūrinės dvasios kartais pasigendantis buvęs kapitonas.
Knygoje daug dėmesio skiriama ir jūrininko įvaizdžiui mūsų visuomenėje aptarti. Jūrininkas yra daugiau nei į tolį žvelgiantis laivo kapitonas su rūkstančia pypke tarp dantų, - teigia autorius ir negaili karčių žodžių žurnalistams bei menininkams, dažnai perteikiantiems būtent tokį stereotipinį, bet nelabai ką bendro su tikrove turintį požiūrį.
„Per pusšimtį laivyne praleistų metų man teko bendrauti su įvairiais jūrininkais. Tarp jų buvo ir tokių, kurie uoliai mokėsi svetimų kalbų, užsienio uostuose lankydavo muziejus, knygynus, džiaugdavosi įsigiję ne madingų apdarų, o brangių meno albumų, muzikos įrašų. Jiems darbas laivuose netrukdė lavintis ir tobulėti – kai kurie net parašė ir apgynė disertacijas. Tik pesimistus jūra gniuždo bei varo į neviltį, o žvaliems, energingiems žmonėms tai – džiaugsmo, įkvėpimo, dvasinės atgaivos, naujų vilčių šaltinis“, - knygos įžangoje rašo autorius.
Kliūtys sustiprino ryžtą
E. Astikas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos jūrų kapitonų, jūrai paaukojusių didžiąją savo gyvenimo dalį – beveik 50 metų. Laivuose klaipėdietis dirbo 45 metus, o paskutiniuosius dvejus – krante, ėjo Lietuvos jūrų laivininkystės laivyno skyriaus viršininko pareigas.
E. Astiko kelias į laivybą nebuvo lengvas. Jo tėvas Boleslovas Astikas buvo žurnalistas. Nuo 1938 metų dirbęs „Lietuvos aido“ korespondentu Šiauliuose. Tėvo žurnalistinė veikla griovė vaikino planus išplaukti į jūrą - jo nepriėmė į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Tačiau tai neužgesino jaunuolio pasiryžimo. Praėjus keleriems metams E. Astikas išlaikė šturmano egzaminus ir Leningrado S.Makarovo aukštojoje jūreivystės mokykloje neakivaizdžiai baigė mokslus. Bet išplaukti dar kurį laiką negalėjo – valdžia delsė jam išduoti vizą.
Jūrininko kelias prasidėjo 1972 metais, kai E. Astikas tapo Lietuvos jūrų laivininkystės laivo „Pravda“ vyriausiuoju šturmanu, o nuo 1976-ųjų - laivo „Nikolaj Jerošenko“ kapitonu. 1987-1995 jis buvo laivo „Justas Paleckis“ (vėliau „Kapitonas Stulpinas“) kapitonas.
Iš kitų E. Astikas išsiskyrė didele drąsa. Net siautėjant audrai, per putojančią jūrą jo vedamas laivas plaukė tiesiausiu kursu. Kai dauguma jūrininkų iš užsienio vežė apdarus ir kilimus, jis gabeno marinistinę literatūrą – knygas, albumus lenkų, anglų, vokiečių kalbomis.
