10-oji „Scanorama“ – didžiausias rudeninis kino festivalis.
Vilniuje jis truks 10 dienų. Tada kelsis į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius. „Scanoramos“ uždarymui sostinėje kino mėgėjų laukia dovana – norvegų aktorės Liv Ullmann vizitas.
„Festivalis yra transo būklė ir tiems, kurie jį rengia, ir tiems, kurie jį žiūri, – teigia „Scanoramos“ rengėja kinotyrininkė G. Arlickaitė. – Kai atvažiuoju į „Berlinale“ (vienas didžiausių kino festivalių Berlyne – Red.), matau milžiniškas eiles žmonių, kurie, laukia, kol bus atidarytas kasos langelis ir išaiškės, į kokį festivalio filmą galima gauti bilietą. Filmai nežinomi, pirmą kartą rodomi, bet žmonės nori juos pažinti.
Man norisi pažadinti Lietuvos kino žiūrovų smalsumą, kad jie pažintų ne tik išgarsėjusį Michaelį Hanekę, bet ir, tarkime, Rufusą Norrisą, kitus Europos kino debiutantus, kurių pavardės kol kas Lietuvoje nieko nesako, bet kurie kuria puikius filmus.“
– Įpratome, kad „Scanorama“ jungia kino praeitį ir kino dabartį. Šiemet – per L. Ullmann asmenybę ir kūrybą, - pradėjau pokalbį su G. Arlickaite.
– Visada rėmėmės šiaurietišku – bergmaniškuoju – pamatu rodydami specialiai Ingmarui Bergmanui skirtas programas ir programas apie jį. Šiemet „Scanoramai“ 10 metų ir mes vėl atsigręžėme į I. Bergmaną, nes pirmą kartą Lietuvoje rodysime jo paskutinį filmą „Sarabanda“.
Pats I. Bergmanas yra pavadinęs L.Ullmann savo Stradivarijumi. Žiūrovai šituos meistro žodžius išgirs naujame dokumentiniame filme „Liv ir Ingmaras“. Programa „Liv Ullmann iš arčiau“ susiformavo iš I. Bergmano filmų, kuriuose aktorė vaidino, iš pačios L. Ullmann režisuotų filmų ir dokumentikos apie ją. Šie filmai parodo, kaip atsirasdavo kine dideli dalykai.
Bus įdomu palyginti „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, I. Bergmano sukurtas 1973 metais, su 2003 metų „Sarabanda“ – tai tie patys herojai po trisdešimties metų, vėl vaidinami L.Ullmann ir Erlando Josephsono.
L. Ullmann režisuotu filmu „Neištikimi“ pagal I. Bergmano scenarijų mes uždarysime „Scanoramą“ - seanse dalyvaus ir pati L. Ullmann.
Jos gyvenimas dabar – tarp Amerikos ir Norvegijos. Ji režisuoja A. Čechovo „Dėdę Vanią“ ir važinėja, pristatinėdama indų režisieriaus Dheerajo Akolkaro filmą „Liv ir Ingmaras“.
Seniai kalbėjomės su L. Ullmann apie galimybę atvykti. Tai buvo maloni akimirka Liubeko festivalyje, kur ji buvo pakviesta kaip garbės prezidentė. Atvykti į Lietuvą? Kodėl gi ne, atsakė tada L. Ullmann, jeigu tik tai nesikirs su mano planais.
Bet dėl jos intensyvaus gyvenimo tarp dviejų žemynų tas pažado įvykdymas užtruko. Įdomu, kad ji rašo tik ranka. Turiu išsaugojusi jos ranka rašytą atsakymą į „Scanoramos“ kvietimą atvykti.
– Kita įdomi retrospektyva skirta vengrų režisieriui Istvanui Szabo. Kodėl būtent dabar?
– Norėjau, kad „Scanoramoje“ būtų įkaltas ne vien šiaurietiškas kino stulpas. I. Szabo laikomas vienu didžiausių ne tik Europos, bet ir pasaulio kino kūrėjų.
Jo „Mefisto“ trilogija, sukurta 1981, 1985, 1988 metais, šių dienų kontekste darosi vis aktualesnė, įtaigesnė ir reikalingesnė. Dabar gyvename „Mefisto“, „Hanuseno“ ir „Pulkininko Redlio“ laikais. Ši trilogija sukuria gerą nostalgiją tikriems, nesumeluotiems dalykams, kai tiki viskuo, ką matai ekrane ir viskuo pasitiki. Tave įtraukia pati filmo magma, kurią gali sukurti tiktai talentingas kino žmogus ir niekas kitas.
Rodysime ir naujausią I. Szabo filmą „Durys“, sukurtą šiemet, su Helen Mirren pagrindiniame vaidmenyje. Tai tiesiog naujas gero režisieriaus filmas.
Tada galėsime pamatyti, o kas gi dedasi šių dienų Europos kine. Ar ten yra tokio dydžio stulpų? Todėl „Scanoramos“ repertuare – Michaelio Haneke‘s „Meilė“, Cristiano Mungiu „Už kalvų“, Leos Caraxo „Šventieji motorai“.
Rodysime ir būrį debiutantų, nuo kurių netrukus priklausys Europos kino veidas. Danų, austrų, švedų, norvegų jaunieji sukuria tikrai brandžius pirmuosius filmus. Mūsų repertuare – Sebastiano Meise „Ramus gyvenimas“, Umuto Dago „Kuma“, Barnaby Southcombe‘o „Aš, Ana“, Jano Zabeilo „Kai upė buvo žmogus“, Rufuso Norriso „Palaužti“ („Skeveldros“).
Įdomu sekti jų biografijas, nes į „Scanoramos“ programas nuolat sugrįžta filmai režisierių, kurių debiutus mes parodėme. Kokį kelią nueina menininkas, jeigu jam talento duota daugiau nei kitiems? Labai norėčiau, kad žmonės pažiūrėtų ir pradėtų lyginti kiną, kuris buvo, ir kiną, kuriamą dabar. Matytume perspektyvą, o ne vienerių metų filmus, nes metai metams nelygūs.
– Kaip tik iš sugrįžtančiųjų – M. Haneke‘s ir C. Mungiu filmai?
– 70-metis austras M. Haneke – tituluotas tiek, kad sunku įsivaizduoti daugiau apdovanotą režisierių. O 44 metų rumunas C.Mungiu įsiveržė į kino elitą prieš ketverius metus.
C. Mungiu tada pelnė „Auksinę palmės šakelę“ už labai paprastą istoriją „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ apie dvi drauges subyrėjusiame šiandieniame Rumunijos pasaulyje. Šiemet rodome naująjį C.Mungiu filmą „Už kalvų“, kuris yra pakeltas į metaforinę plotmę ir liudija, kad jo autorius – galingas režisierius, galintis varžytis su pripažintais ir tituluotais kolegomis.
Kanų festivalio konkursinėje programoje šiemet konkuravo būtent C.Mungiu ir M.Haneke‘s filmai. „Už kalvų“ pelnė du apdovanojimus – už geriausią scenarijų ir už aktorių duetą. „Auksinė palmės šakelė“ atiteko M.Haneke‘i. Gruodžio pradžioje Maltoje bus skelbiami Europos kino akademijos apdovanojimai, ir mes sužinosime, kuo baigėsi ši dvikova. O kol kas šie filmai – „Scanoramos“ žiūrovų pažinimui.
Labai džiaugiuosi, Europos kino akademijos svarstomų filmų sąrašuose radusi net 13 „Scanoramos“ rodomų filmų, ir du jau paskelbtus nominantus „Europos kino atradimo“ kategorijoje. Į ją pateko britų režisieriaus R. Norriso „Palaužti“ („Skeveldros“) ir danų režisieriaus Madso Matthieseno “10 valandų iki rojaus”.
Smagu – tai filmai, kuriuos jau prieš metus atsirinkai, dėl jų kariavai, prašei, gavai, o dabar būtent iš jų renkami Europos geriausieji.
– Kaip žmonėms orientuotis, ką būtina pamatyti iš gausaus „Scanoramos“ repertuaro?
– Svarbu, ką jie nori pamatyti. Filmų neįmanoma aprašyti ar perpasakoti, bet kataloge ir „Scanoramos“ internetiniame puslapyje yra nuorodos.
Pavyzdžiui, prancūzų režisierės Marion Laine filme „Atvira širdim“ vaidina aktorė Juliette Binoche. Manau, kad daug kas ateis dėl šitos artistės, nes dėl jos verta ateiti. Kas norės pamatyti išskirtinį aktorių duetą – Harvey Keitelis ir Stellanas Skarsgardas – ateis į I. Szabo filmą „Apsisprendimas“.
Kam įdomus Jeano-Louiso Trintignant‘o ir Emmanuelle‘s Riva duetas, pasirinks M. Haneke‘s „Meilę“.
Labai laukiu žiūrovų lietuvių dokumentikos premjerose ir būtinai – retrospektyvoje „Laikas eina per miestą“, su Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus, Edmundo Zubavičiaus, Gedimino Skvarnavičiaus filmais. Bus puiki proga palyginti naujuosius Linos Lužytės, Marato Sargsyano, Jokūbo Tūro, Martos Dauliūtės filmus su senųjų meistrų darbais, darytais tuo laiku, kai nieko nebuvo galima, ir kaip režisieriai mokėjo pasakyti, kas jiem rūpėjo.
Yra puiki pilnametražių Europos dokumentinių filmų programa. Sielvartaučiau, jei ji prapultų tarp vaidybinių filmų. Pastebėkite dokumentiką, ji atveria neįtikėtinų tikrų istorijų, prieš kurias bet kokia pramanyta istorija tiesiog nublanksta.
Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, suomio režisieriaus Kimmo Koskella filmą „Laužyti garsą“ apie akordeono meistrą. Žmogus leidžiasi į eketę žiemą, o kai iškyla į viršų, išreiškia visa tai grodamas akordeonu. Tai tiesiog performansai, kurie neatsibosta.
Arba garsusis danų režisieriaus Madso Brüggerio filmas “Ambasadorius”. Nieko nenoriu pasakoti, iš anksto išduoti autoriaus paslapčių. Prašau ateiti, pamatyti šį filmą ir suprasti, kaip kartais atrodo mūsų pasaulis, pamatytas iš arti ir parodytas mums patiems.
– Turbūt per dešimtį festivalio metų pajutote, kad žmones baugina filmų gausa?
– Suprantu tą baimę. Bet gausa yra Didysis Pasiūlymas, nes kitaip festivalis nesiskirs nuo kino dienų ar kino savaičių. Pamatyti festivalio filmus nėra lengva užduotis. Tai ne saldainiukai. Lygiai kaip M. Haneke‘s „Meilė“ nėra ta meilė, kur jauni įsimylėjėliai laksto. Aktorių amžius.
Tai brandi tikro kino istorija, apie tai, kas gi yra ta meilė, ir šita istorija lengvai nukonkuruoja gražių kūnų judesius atlasiniuose pataluose, nors jie ir labai žavingai nufilmuoti. M. Haneke‘s filmas nukonkuruoja egzistenciniais aspektais. Kiekvienas, kuris kažką slaugė, kažką užjautė, su kažkuo gyveno, jis atras save šitame filme ir pagalvos, kaip jis išgyveno savo artimo žmogaus pasirengimą kelionei į anapusybę. Ir kas jis buvo šalia kito žmogaus, kiek jis padėjo.
Meilė yra pasirinkimas, o ne su amžiumi susijusi kategorija.
Atidarymui – nuostabus islandų filmas, režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono debiutas “Bet kuriuo keliu”, iškart nominuotas daugybei nacionalinių apdovanojimų ir nemažai jų pelnęs. Filme – du žmonės ir kelias. Keliaudami jie atsiveria vienas kitam ir suvokia svarbius ir prasmingus dalykus apie save.
Jeigu nežinai, kur eiti, pasuk bet kuriuo keliu, ir filmas parodys, ką tai reiškia, kuo tai baigiasi ir kokia tai gali būti įdomi kelionė.
