Vyriausybė praėjusią savaitę pritarė Kultūros ministerijos siūlymui Kauno valstybiniam dramos teatrui suteikti nacionalinio teatro statusą.
– Toks statusas Lietuvoje nebuvo suteiktas jokiam teatrui ne vieną dešimtmetį. Kaip tai pavyko pasiekti? – „Lietuvos rytas” paklausė Kauno valstybinio dramos teatro vadovo 46 metų E. Stanciko.
– Prieš trejus metus, likus metams iki teatro 90-mečio, kreipiausi į Kultūros ministeriją – akcentavau išskirtinę teatro istoriją, kūrybinį potencialą ir paprašiau suteikti nacionalinio teatro statusą.
Procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Ministerija atliko visapusį auditą. Buvo nagrinėjama finansinė, kūrybinė, teisinė teatro veikla. Įvertinimas buvo palankus.
Idėją palaikė ir ministerijoje patariamąjį balsą turinti Kultūros ir meno taryba ir per tą laiką spėjusios pasikeisti dvi Teatro tarybos. Po šių procedūrų Kultūros ministerija pateikė Vyriausybei siūlymą. Jam buvo pritarta.
Artimiausiu metu laukiame oficialaus sprendimo patvirtinimo. Tada matysime, ką tiksliai nacionalinio teatro statusas mums leidžia daryti.
– Tačiau savo viziją, kaip keisis teatras, tapęs nacionalinis, turite?
– Manau, kad pavadinimas turi būti ne tik tuščia garbė. Teatras turėtų ne užsisklęsti vienatvėje, o plėtoti kūrybinę grandį, aktyviai į dialogą įtraukti visuomenę, ją suvienyti ir padėti gydyti žaizdas, kurias labiausiai skauda.
Tam teatre reikia sukurti gerai veikiančią struktūrą.
Manau, kad teatras turi turėti bent du nuolat čia kuriančius režisierius.
Vieną – vyresnės, kitą – jaunesnės kartos. Konkurencija – reikalingas dalykas.
Būtina, kad režisieriai turėtų asistentus, padedančius spręsti tekstų, judesio klausimus.
Teatrams stinga ir geros lietuviškos dramaturgijos. Būtų gerai, kad galėtume dirbti su keliais nuolatiniais dramaturgais.
Žinodami, kad su teatru konkretūs režisieriai ir dramaturgai bendradarbiaus, tarkime, artimiausius penkerius metus, jie galėtų kurti produktyviau, rezultatas būtų kokybiškesnis.
Ne mažiau svarbi ir teatro vadyba.
Manau, kad nacionalinis teatras savo kūrybą turi pristatyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Taip pat siekčiau, kad į mūsų šalį galėtų atvykti geriausi Europos teatrai. Tam reikia gerus kontaktus su kolegomis užsienyje turinčių vadybininkų.
Žinau tik, kad norint įgyvendinti tokią viziją, kokią matau aš, reikia teatro pertvarkos. Tačiau ji neįvyks per naktį. Tam prireiks laiko.
– Naujas statusas suteiktas už unikalią teatro istoriją ir juntamą kūrybinį palikimą. Koks pirmasis Lietuvos profesionalus dramos teatras yra šiandien?
– 2006 metais prasidėjo teatro rekonstrukcija, tebevykstanti ir šiemet. Dėl ekonominės krizės beveik dvejus metus vėlavome atidaryti atnaujintą didžiąją sceną. Šį spalį pagaliau įvyko jos atidarymas.
Turime moderniausią šalyje teatro scenos įrangą ir ypatingą istorinę aurą.
Mūsų darbus pastebi teatro kritikai, skiriantys aukščiausius teatro apdovanojimus – Auksinius scenos kryžius.
Šiemet juos pelnė keli teatro atstovai. Geriausiu metų kompozitoriumi buvo pripažintas Antanas Jasenka, sukūręs muziką spektakliui „Alisa Stebuklų šalyje”. Geriausia antraplanio vaidmens kūrėja tapo aktorė Elzė Gudavičiūtė, vaidinusi spektaklyje „Apsivalymas”.
Sakau, kad Kauno dramos teatras yra jaunas seniausias Lietuvos teatras. Istorijos ir rekonstrukcijų dulkės mūsų teatro nepaskandino. Jos tapo pamatu, ant kurio tvirtai stovime.
Manau, kad šis teatras nacionalinio statuso buvo vertas, kai jam vadovavo režisieriai Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus arba Gintaras Varnas.
Tačiau pasiekti įvertinimo pavyko dabar. Tai istorinė akimirka. Ar gerai ja pasinaudosime, parodys laikas.
Norint pateisinti nacionalinio teatro statusą, reikia ne tik menininkų pastangų.
Dabartinė Vyriausybė tvirtina, kad kultūra ir menas yra jų prioritetinė sritis. Tačiau tai neatsispindėjo biudžete. Kad tai būtų ne tik žodžiai – naujosios Vyriausybės užduotis.
