Vilniaus dailės akademijos „Titaniko” parodų salėse šiandien atidaroma didžiulė R.Bartkaus tapybos instaliacijų paroda „Tapybos pabaiga”.
Tai ne nusivylusio 51 metų kūrėjo aimana, o greičiau bandymas išsiaiškinti, kodėl skaitmeninių technologijų amžiaus žmonės vis dar tapo ir mėgaujasi senųjų tapybos meistrų darbais.
– Dauguma jūsų darbų ir spaudoje, ir parodų salėse susiję su šių dienų aktualijomis. Kas jus paskatino gilintis į jau ne vieną šimtmetį naudojamą klasikinės aliejinės tapybos techniką?
– Aš daug ką darau greitai ir linksmai, o vienam šios parodos paveikslui nutapyti prireikė beveik metų.
Tokių skirtingų kūrybos strategijų naudojimas man teikia didžiulį malonumą. Tapyba – lyg meditacija. Tapydamas ilgam patenku tarsi į transą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad susidomėjau prerafaelitų požiūriu į meną. XIX a. antrojoje pusėje Anglijoje buvo susibūrusi grupelė menininkų, kuriems viskas, kas tuo metu vyko mene, buvo nepriimtina.
Jie nusprendė sugrįžti prie ankstyvojo Renesanso dailininkų, kūrusių iki Raphaelio, meno dogmų. Taip pat prie gamtos studijavimo, kopijavimo idėjos. Įdomiausia, kad jie neįklimpo praeityje.
Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos akivaizdu, kad būtent jie sukūrė svarbiausius Viktorijos laikų meno šedevrus.
Savo parodoje taip pat norėjau atsisakyti daugybės šiuolaikinių meno kūrimo strategijų ir remtis senoviniais, renesansiniais meno kūrimo principais.
– Ar tie Renesanso principai vis dar aktualūs šiandien? Gal tai daugiau kultūrinė archeologija?
– Tai ir norėjau išsiaiškinti. Kodėl tiek daug žmonių ateina į muziejus pasižiūrėti klasikinio meno?
Aš muziejuje dažnai susimąstau: šie paveikslai buvo nutapyti prieš 500 metų, kodėl man tai įdomu?
Bet tiesa yra ta, kad tie kūriniai ir šiandien aktualūs. Juose įžiūriu kažką tokio, kas man, užaugusiam XX–XXI a. sandūroje, vis dar labai svarbu.
Vienas mano parodos tikslų – išreikšti pagarbą tiems menininkams, kurie kūrė prieš pusę tūkstančio metų. Šiandien nedaug tapytojų dar laikosi jų principų.
Nors yra labai daug figūratyvinio meno, jis arba kvepia atvira nostalgija, arba yra tiesiog dekoratyvus.
– Gal todėl, kad skirtas parduoti? Juk figūratyvumą taip pamėgę komerciniai menininkai.
– Visas menas kuriamas parduoti. (Juokiasi.) Lietuvoje dar labai gaji iliuzija, kad jei, šiurkščiai tariant, rodysi mėšlu išteptą sieną, tai jau bus nekomercinis menas.
Iš tiesų viskas yra parduodama ir perkama. Dažnai tas mėšlo gabalas nuperkamas už didesnę sumą nei figūratyvinė tapyba, todėl ir nekomercinio meno teorija klaidinga ir klaidinanti.
Man tiesiog norėjosi sukurti aktualius darbus naudojantis senąja technologija ir klasikinės tapybos klišėmis.
– Toks apokaliptinis parodos pavadinimas „Tapybos pabaiga” – rimtas ar ironiškas? O gal tai jūsų apsisprendimas nebetapyti?
– Man iš tiesų atrodo, kad tokia tapyba, kuri egzistavo iki impresionistų, jau mirusi. Vėliau prasidėjo žaidimas su tapyba, tapybos apmąstymas, abstrakcijos, spalvos. Figūratyvus objekto pavaizdavimas nebebuvo toks svarbus kaip pati tapybos technologija.
O dabar, kai aplink tiek daug naujų technologijų, fotografijų, videovaizdų, tapyba dar sparčiau nyksta. Iš tiesų ji baigiasi.
Nors ir Niujorke, ir kitur matau daug jaunų žmonių, kurie griebia teptuką ir tapo, akivaizdu, kad šiuolaikiniam pasaulio suvokimui jos svarba vis mažėja.
Tapyba tampa įdomia seniena kaip ir analoginiai muzikos įrašai. Taip, atsiranda maniakų, kurie pradeda kolekcionuoti vinilines plokšteles. Ir net jų klausosi. Tačiau visa tai yra gal tik 0,3 procento viso šiandieninio muzikos srauto.
Kadangi esu vienas tų, kuriems įdomūs senųjų meistrų darbai, norėjau padaryti būtent tokį projektą. Nors nežinau, kur eisiu toliau. Galbūt tai iš tiesų bus paskutiniai mano tapybos darbai.
Kuria iliustracijas JAV leidiniams
R. Bartkus gimė 1961 m. Vilniuje. Baigė grafiką tuometiniame Vilniaus dailės institute. Prieš išvykdamas iš Lietuvos tarp daugybės kitų darbų kartu su Giedriumi Jonaičiu sukūrė 50 litų banknotą.
21 metus Niujorke gyvenantis R.Bartkus dabar vienas populiariausių JAV iliustruotojų, minimas geriausiųjų dešimtukuose. Amerikos leidėjus patraukė lietuvio meistriškumas ir originalios idėjos.
Kuria iliustracijas ir viršelius tokiems žinomiems JAV leidiniams kaip „The New York Times”, „Harper’s”, „The Wall Street Journal”, „Time”, „Newsweek”, „Los Angeles Times”. Iliustravo F. Fukuyamos, S. Rushdie, M. Atwood ir kitų garsių rašytojų knygas.
R. Bartkus taip pat tapo, kuria grafiką, instaliacijas ir skaitmeninius darbus. Dalyvauja įvairiose šalyse rengiamose parodose ir internetiniuose projektuose.
Tarp didžiausią atgarsį sukėlusių jo darbų parodų salėse – Vincento van Gogho portretas iš saulėgrąžų galvų ir instaliacija „Meilė/Avarija”, kurioje senas automobilis buvo ištapytas šviesa. Be to, Vilniaus „Vartų” galerijoje rodyta „Išganymo mašina”, siūlanti Dievą, Meilę ir Pinigus, apdegusiomis knygomis dengta Amazonės miškų čiabuvių trobelė ir iš naminės lietuviškos duonos kepalų išpjauti trijų filosofų – I. Kanto, Sokrato ir G. Bruno – portretai.
