„Baltų lankų“ išleista K. Sabaliauskaitės knyga „Danielius Dalba ir kitos
istorijos“ - ne istorinis brendimo romanas kaip ankstesnis autorės
kūrinys „Silva rerum“. Kokia ta naujoji knyga? Apie tai ir kalbėjomės
su K. Sabaliauskaite.
- Dar nepasirodžius „Danieliui Dalbai ir kitoms istorijoms“ viešai buvo kalbama, kad tai bus visiškai kitoks kūrinys nei jūsų du istoriniai romanai „Silva rerum“. Taip, tai apsakymų knyga. Taip, ji daugiau apie dabartį. Bet skaitydamas ją nesyk pagalvojau, kad jei viršelyje nebūtų autoriaus pavardės, vis tiek atspėčiau, kad tai - K. Sabaliauskaitės kūrinys. Man įdomu, ar jaučiate, kur slypi jūsų savitumas?
- Priimu tai kaip komplimentą - vadinasi, yra kažkoks charakteris,
savitumas, kuris prasimuša net ir pro visiškai kitokią formą. Juk
naujojoje knygoje nei sakiniai kilometriniai, nei kalba ornamentiška.
Priešingai, ji dažnai šiurkšti, dialoguose - dar ir netaisyklinga,
tokia, kokia kalba žmonės gatvėje ir gyvenime. Stilistiškai
artimiausias „Silva rerum“ galbūt yra „seniausias“ apsakymas „Juodieji
Franko perlai“ - jis lyg perėjimas, o likusieji visiškai kitokie.
Aš pati galbūt kaip savitumą ir stiliaus išdaviką galėčiau įvardinti
nebent pasakojimo ritmą ir veiksmo tempą - jis pakankamai intensyvus,
nes nekenčiu, kai kino ekrane ar literatūros puslapiuose sudžiūvęs
medžio lapas vartaliojasi penkias minutes ar penkis puslapius.
Žinoma, visa tai yra autoriaus kūrybinis pasirinkimas, galų gale skonio
reikalas - vieni siužeto, pasakojimo bejėgiškai nekenčia ir nori jį
nušauti, na, o man patinka kai jis gyvas ir spardosi!
Gebėjimas pasakoti istoriją (ir ne tik literatūroje, bet taip pat ir
kine) šiandien yra nykstantis menas, todėl man dar labiau knieti bandyti
tai daryti.
- Kad ir kaip suksi, bene pagrindinis aštuonių knygoje esančių apsakymų veikėjas vis dėlto yra Vilnius. Nors juose veikia įvairiausio plauko personažai, tačiau daugelis jų pažymėti savotišku vilniečio įdagu - jų elgesį ar net likimą koreguoja per XX amžių smarkiai pasikeitęs miestas, keliose vietose net pavadinamas Bermudų trikampiu, kuriame gyvenimo logika ne visada veikia. Toks ir buvo sumanymas? Ar jus, kaip vilnietę ir rašytoją, irgi įtraukė tas Bermudų trikampis?
- Galima pajuokauti, kad aš tame Bermudų trikampyje gimiau ir jaučiuosi
kaip namuose, nepaisant jo magnetinių ir kitokiių anomalijų (juokiasi).
Nežinau, ar egzistuoja toks dalykas, kaip „vilniečio įdagas“ - dar
galėtume racionaliai suprasti, kad karo metų gimnazistę ir Samuelį
Vilnerį gali kažkas sieti - bendri pažįstami, bendros gatvės, laikas,
bet racionaliai negalima paaiškinti, kas sieja tą pačią moksleivę ir
senamiesčio kampelyje po septyniasdešimties metų „žolę“ pešančius
veikėjus. Nebent rūkymas. (Juokiasi.)
Jei sakote, kad visus juos kažkas sieja - vadinasi, gal pavyko truputį
užčiuopti kažkokią Vilniaus ar vilniečio DNR, nežiūrint į dešimtmečius,
tautybes ir socialinį statusą. Tačiau apskritai knygoje man buvo įdomūs
miestai, ne tik Vilnius, bet ir didmiesčiai - Paryžius, Londonas,
egzotiškasis Marakešas. Miestas, kaip organizmas, miesto tikrovė man
įdomiausia, ją geriausiai jaučiu.
- Romanuose „Silva rerum“ buvo vaizduojamas XVII-XVIII amžiaus gyvenimas. „Danielius Dalba...“ nukelia į netolimą praeitį, virstančią dabartimi. Kuriuos laikus buvo smagiau vaizduoti?
- Pirmųjų dviejų knygų ir šios rašymas nepaprastai skyrėsi -
dailėtyrininkiškai romanus galiu prilyginti aliejinių paveikslų tapymui
(senąja metodika - su gruntu, parengiamuoju piešiniu, imprimitūra,
sluoksniais, lesiruotėmis).
Na, o apsakymai, novelės - man lyg piešiniai, eskizai. Mažosios,
kameriškos formos, kurios gali būti ne mažiau įdomios, nes yra labiau
spontaniškos, intymios - lyg eskize matyti, kaip autoriaus mintis valdo
jo ranką.
Man smagiausia buvo persijungti ne tarp laikotarpių, bet tarp skirtingų
formų - didžiosios ir mažosios. Kalbant apie laikus - niekur
nepabėgau nuo to, kad esu akademiškas žmogus. Rašydama „Danielių
Dalbą...“ nė nepajutau, kad lygiai taip pat pradėjau rinkti vaizdinį
juodraštį, tyrinėti - net rašant apie karo metus ar sovietmetį pradėjo
rūpėti, kur ir kas buvo - koks restoranas, kokia iškaba.
Ėjau į fotoarchyvus, muziejų fondus, peržiūrėjau begalę fotoalbumų ir
tiesioginių šaltinių: nepatikėsite, bet „Marija mėlynu chalatu virš
fisharmonijos oktavos“ - ne mano išgalvotas anekdotas, o tikras
sovietinio inventoriaus atvejis.
- Apsakymus sieja, suveria ant smilgos ir įvairūs kelionės, keliavimo atspalviai - nuo gimnazisčių kelionės į gyvenimą („Juodieji Franko perlai“) iki populiaraus rašytojo kelionės į rašytojų prieglobstį („Danielius Dalba“) , nuo užsieniečių viešnagės Vilniuje („Mirtis Vilniuje“) iki vilniečių emigracijos („Žeismastis“) ir sugrįžimo į gimtąjį miestą („Vilnerio sugrįžimas“), nuo drastiškai pasibaigiančios turistinės kelionės („Olibanumas“) iki istorijos nusikaltėlio ištrėmimo į nebūtį („Vilniaus vėtrungės“). Ar tik tuo nenorėjote pasakyti, kad mes visi šioje žemėje esame turistai ar net imigrantai, gyvenantys ar dirbantys pasaulio viešbutyje?
- Graži metafora. Pridurčiau dar vieną - mūsų gyvenimas yra kelionė.
Kūryba yra kelionė. Kelionės pabaigoje nebūname tokie patys kaip jos
pradžioje. Tai - pažinimas, dvasinis ir intelektinis virsmas.
Kartais poreikis grįžti yra toks pat stiprus, kaip ir poreikis
iškeliauti. Tik žmogaus gyvenimas turbūt vis dėl to yra kelionė į vieną
galą, be galimybės grįžti. Apie tai knygoje ir kalbu.
Na, o emigracija... Žinote, štai dabar būdama Vilniuje ne iš vieno
žmogaus, sėsliai čia tebegyvenančio, girdėjau: „Nutariau emigruoti
niekur neišvažiuodamas - tiesiog jau bloga darosi nuo to, kas čia
vyksta. Nutariau į tai nebereaguoti, žiūrėti lyg turisto akimis - kad
tai ne mano šalis, kad tai, kas vyksta, nutinka ne man, o kažkam kitam“.
Matote, emigrantu galima būti ir niekur nevažiuojant. Galima ir
tėvynėje gyventi lyg viešbutyje, o viešbutyje susikurti fiktyvią,
iliuzinę namų tikrovę. Viešbutis, kaip mikrokosmosas, kaip savita ir
uždara realybė, galų gale kaip miesto atributas, man irgi buvo įdomus.
- Beje, apie emigraciją. Nežinau, ar pastebėjote, bet aš tai tikrai matau, kad dabartinėje lietuvių literatūroje, ypač rašomoje jauniausių autorių, vyrauja dvi temos - emigracija ir homoseksualumas. Jūsų manymu, tai trumpalaikė mada ar išties skaudus pūlinys, kuris bus spaudžiamas dar ilgai?
- Kad „Danieliuje Dalboje...“ homoseksualumas - šįkart labai epizodinė
tema, ne tokia svarbi, kaip „Silvoje rerum“. O kad jaunieji autoriai
rašo apie emigraciją ir homoseksualumą - nieko stebėtina.
Stebėtina, kad apie tai tiek mažai rašo kiti. „Danieliuje Dalboje...“
gana nemažai dar vieno dalyko - narkotikų. Rašau apie visa tai -
emigraciją, homoseksualumą, kvaišalus - ne todėl, kad tai būtų
trumpalaikė mada ar pūlinys, ar kad pačiai tai būtų aktualu. Tiesiog
tai yra tokie dideli dabartinės miesto tikrovės dėmenys, jog apie juos
nerašyti - tai nepastebėti dramblio kambaryje.
- Įvairiausių pavidalų kūryba - savęs, miesto, literatūros kūrimas - dar viena svarbi knygos tema. Ar narpliodama šią temą išsiaiškinote, kas jums yra kūryba? Kitaip tariant, kokia jūsų, kaip rašytojos, svajonė, kuri, aišku, nebūtinai turi išsipildyti?
- Vis dar aiškinuosi - knygoje yra svarstymų šia tema. Ko norėčiau
kaip rašytoja, bet kas nebūtinai išsipildys? Nežinau. Manau, būtų
gera, jei tekstai išlaikytų laiko egzaminą ir kas nors atsiverstų knygas
po daugelio metų - apie tai turbūt svajoja kiekvienas rašytojas, o tie,
kurie sako, jog nesvajoja - neabejotinai meluoja.
Juk gerų kūrinių požymis - jie išlaiko savo dialogiškumą ne tik
erdvėje, bet ir laike. Bet nebūtinai vien tai - pasitenkinčiau ir tuo,
jei žmonės vakarais prie vyno butelio diskutuotų, ginčytųsi apie tai, ką
parašiau. O jei pasiginčiję dar įkaistų, įsiaudrintų ir pradėtų
bučiuotis - būtų išvis nuostabu.
- Nesakysiu, kuriuose apsakymuose, bet skaitytojai knygoje greičiausiai atpažins Bertrand'ą Cantat su Marie Trintignant, Balį Sruogą, Ričardą Gavelį, Šatrijos Raganą, Jurgą Ivanauskaitę. Kuo jus žavi šios asmenybės, kad būtent per jų prizmę grožine kalba nusprendėte pakalbėti tiek apie Vilniaus provincialumą, tiek apie lietuvių literatūros rūpesčius?
- Tai - grožinės literatūros kūrinys, kuriame atpažinti galima ką tik
nori - literatūros klasiką ar savo kaimyną. Kaip sako britai: „if the
shoe fits“ - jei tik kurpaitė tinka.
Panašumai ar sutapimai gali būti ir atsitiktiniai, bet taip, man patinka
interaktyvūs kūriniai su žaisme. Atpažinimo momentas gali būti įdomus,
bet norėjau pakalbėti ir apie gilesnius dalykus - apie atmintį, apie
santykį su tradicija, jos priėmimą ar atmetimą, apie originalumo
problemą kūryboje, apie kūrybos saldumą ir frustraciją.
- Nors esate trijų knygų autorė, bet, mano akimis, į dabarties lietuvių literatūrą žvelgiate lyg iš šalies. Nesakau, kad iš Londono, bet tikrai ne iš Literatūros instituto ar Rašytojų sąjungos. Kokie didžiausi dabarties lietuvių literatūros laimėjimai ir rūpesčiai?
- Iš šalies? Nežinau. Veikiau gal iš asmeninės ir istorinės
perspektyvos. Na, negaliu žvelgti iš Literatūros instituto paupio
Vileišių rūmų, nes nesu šios institucijos darbuotoja, ar iš Rašytojų
sąjungos, nes eidama pro Oginskių rūmus, galvoju ne apie rašytojus, o
apie visai kitus kadaise tais koridoriais vaikščiojusius žmones, ta
erdvė man turi visiškai kitokią prasmę.
Galbūt tai ir yra esmė - į viską žvelgiu kaip į procesą, kaip į
istoriją, kurioje, tose pačiose erdvėse, kartais ironiškai
sluoksniuojasi įvairiausi dalykai. Manau, kad labai ironiška, kai
dabarties literatai ir literatūrologai smerkia „glamūrą literatūroje“,
sėdėdami sovietmečiu instituciškai okupuotuose prabangiausiuose ir
gražiausiuose Vilniaus miesto privačiuose rūmuose.
Pats geriausias įrodymas, kad patys yra tikriausi „glamūro įkaitai“, bet
neprisipažįsta! (Juokiasi.) Didžiausias dabarties lietuvių literatūros
laimėjimas yra sausakimšos kasmetinės Vilniaus knygų mugės, populiarieji
Metų knygos rinkimai ir aistringas skaitytojų domėjimasis tuo, kas
vyksta šiandienos literatūroje.
- Ar Lietuvoje kada gali atsirasti toks pasaulinio garso rašytojas kaip Danielius Dalba?
- Nežinau, bet yra visos prielaidos, kad jis būtų numarintas nė
negimęs! Nors ne, jei toks Danielius Dalba atsirastų - suvalgytų visus
pusryčiams, su visomis kerpėmis ir terpėmis. (Juokiasi.)