Po šešerių metų studijų Olandijoje šiemet sugrįžęs į Lietuvą 28 metų L. Pilkauskas yra subūręs daug grupių, bendradarbiauja su keliolikos užsienio šalių ir dauguma geriausių jaunosios kartos Lietuvos džiazo kūrėjų.
Penktadienį tarptautiniame džiazo festivalyje „Vilnius Mama Jazz” Leonardas debiutuos su ansambliu „John Albert Group”, kurį subūrė su savo bendramoksliais Amsterdamo konservatorijoje. Saksofonininkas yra vienas šios grupės lyderių ir pagrindinis kompozitorius.
-Kaip jums su partneriais iš „John Albert Group” pavyko pasirengti pasirodymui Vilniuje gyvenant trijose skirtingose Europos šalyse? – paklausiau L. Pilkausko.
-Programą nugludinome dar studijuodami Amsterdame – tuomet repetuodavome kasdien. Be to, mums vis dar pavyksta pakoncertuoti įvairiose scenose – šios grupės muzika turi paklausą. Šį rudenį sėkmingai pasirodėme tarptautiniame džiazo jaunimo ansamblių konkurse Belgijoje – iš kelių dešimčių kolektyvų patekome į stipriausiųjų ketvertą.
-Kaip grupės pavadinimas susijęs su jos muzika?
-Pavadinimų kilmė dažnai būna neaiški. Mums tiesiog reikėjo skubiai „pasikrikštyti”, o tuo metu buvau susidomėjęs filosofais Johnu Locke’u ir Albertu Schweitzeriu, todėl ir šovė į galvą mintis panaudoti jų vardus.
Savo muzikoje remiamės XX amžiaus pradžios amerikietiško džiazo tradicijomis. Festivalyje grosime daugiausia mano kompozicijas. Kiekvieną kartą šią programą papildome, ji kažkiek kinta. Stengiamės įdomiai perteikti tai, kas mums gražu.
Grupės narių požiūrį į improvizacinę muziką suformavo Amsterdamo mokykla. Ji plėtoja amerikietiško džiazo atradimus. Olandai yra talentingi darbininkai ir praktiški žmonės – jie atsirenka tik tai, kas labai gerai skamba, yra patikrinta laiko. Tarkime, skandinavų džiazas yra visiškai kitoks.
-Jūs sąmoningai pasirinkote studijas Olandijoje?
-Važiavau ir į Daniją, bandžiau laimę Helsinkyje, bet aplinkybės lėmė pasilikti Hagoje, o vėliau tęsti mokslus Amsterdame. Taigi galėjau pasukti ir visiškai kita kryptimi.
Ketverius metus Hagoje mane ugdė amerikietis Johnas Ruocco, grojęs su geriausiais Niujorko atlikėjais, visapusiškai susipažinęs su JAV džiazo scena saksofonininkas, stipri muzikos asmenybė. Tvirta jo nuomonė man padarė didelę įtaką.
Kita vertus, jis niekada neprimesdavo man savo įsitikinimų ir nevertė atsisakyti to, kas man patinka – tik parodė, kas ir kodėl skamba gerai, kad grojant reikia paisyti daugybės smulkmenų, laikytis tam tikros disciplinos.
Aš buvau sudėtingas studentas – negalėdavau mokytis to, kas man nepatinka. Pavyzdžiui, beveik nevaikščiojau į techninio virtuoziškumo užsiėmimus. Tuo skyriausi nuo bendramokslių. Buvau pakankamai daug išmokęs Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kad galėčiau rinktis, kokia kryptimi man judėti toliau.
-Esate produktyvus kompozitorius. Groti spontaniškai nemėgstate?
-Tai priklauso nuo muzikantų, su kuriais groju. Bet kuriuo atveju stengiuosi kreipti muziką taip, kad ji skambėtų įdomiai, pasąmoningai vengiu aklaviečių, nuosekliai dėstau mintis.
Turbūt smagiausias projektas man buvo „Stereo Drums“, kurtas su dviem latvių būgnininkais ir estų kontrabosininku – pernai kartu surengėme savaitę trukusį Baltijos turą. Jo kompozicijos skambėjo puikiai, ir daug idėjų kildavo grojant. Gal tiesiog labai gera buvo ansamblio atmosfera. Muzikai nuoširdumas reiškia labai daug.
-Ar po studijų užsienyje matote perspektyvas Lietuvoje?
-Man atrodo, kad ir kur gyventum, galimybės visiems yra tos pačios. Svarbu nepraleisti gerų progų. Man kol kas sekasi keistis idėjomis su įdomiais muzikantais – judu į priekį, dirbu. Turiu kelias grupes. Už komunalines paslaugas susimoku vieną dieną per savaitę mokytojaudamas.
Visi mes – tik laikina problema šioje žemėje.
