„Gimiau tarybinio veikėjo, Lietuvos TSR himno autoriaus šeimoje. Dažnai manęs klausia, kada gi aš pasmerksiu savo tėvą. Į tai aš atsakau: to nebus niekada, nes laikausi Dievo įsakymų, iš kurių ketvirtasis sako – gerbk savo tėvą ir motiną. Aš šio įsakymo pažeisti nesu linkęs. Tėvas iki mirties tikėjo, kad jo kelias viską susumavus davė daugiau gero negu blogo, nors buvo matyti, kad taip toli gražu nėra. Jis iki gyvenimo pabaigos save apgaudinėjo“, - atvirai prabilo gimtinėje po ilgos pertraukos viešėjęs poetas.
Sistema - tarsi siena
T. Venclova sakė iki 19 metų buvęs karštas komjaunuolis. Lūžis jo pasaulėžiūroje įvyko 1956 metais lapkričio 4-ąją, kai sovietai numalšino sukilimą Vengrijoje. „Tada supratau, kad tos sistemos pataisyti ar pagerinti neįmanoma, ją galima tik sunaikinti. Dažnai sakau, kad esu istorinis optimistas, o istorinis optimistas nuo tiesiog optimisto skiriasi tuo, kad sako: viskas baigsis gerai, tik aš to nesulauksiu. Bet, kaip bebūtų keista, sulaukiau, nors maniau, kad daugelio dalykų net mano vaikai nesulauks.“
Disidentu jis tikino tapęs per literatūrą, skaitymą. Tarybų valdžia, be kitų, anot jo, padarė dar vieną didžiulę klaidą, kuri didele dalimi pakirto jos visagalybę. Ji neuždraudė pasaulinės literatūros. Buvo uždrausta tik pusė, bet liko Shakespeare'as, Cervantesas, A. Puškinas, A. Mickevičius, K. Donelaitis, Žemaitė. T. Venclovos manymu, bet kokia kokybiška literatūra veikia antitotalitarine kryptimi, žmogų išmoko antitotalitarinių pažiūrų.
„Sistema tuo metu atrodė nepažeidžiama, kiek bedaužytum galvą į sieną. Bet maniau, kad bus gėda prieš vaikus ir anūkus, kai jie paklaus: seneli, o ką gi tu tais laikais darei? Ar, kaip visi, karjerą, ar ne visai? Taigi ieškojau būdų tą sieną šiek tiek klibinti, minkštinti“, - sakė jis.
Išsaugojo saugumiečių pažymą
T. Venclova pasakojo gana anksti nukrypęs į neoficialiąją, pogrindinę spaudą, kultūros studijų būrelius, dėl to netrukus „susipykęs“ su vietos KGB ir netikėtai nusprendęs pabėgti į Maskvą: „Maniau sau - miestas toks didelis, saugumiečiai ten turi tiek darbo, kad mano kuklios asmenybės gal ir nepastebės. Ir tai buvo gana teisingas sprendimas. O pirmasis susidūrimas su Vilniaus saugumiečiais buvo toks, kad tapo aišku – su manimi jie košės neišvirs.“
T. Venclova iki šiol tebesaugo anuomet saugumiečių išduotą pažymą. Jo manymu, tokios charakteristikos sovietinės Lietuvos saugumas niekam nebuvo surašęs. „Ryšium“ su griežtai neigiama T. Venclovos pažiūra į sistemą, jo operacinis panaudojimas atrodo mažai tikėtinas“, – apytiksliai pacitavo.
Prabilo apie lietuvių atsakomybę
Šovinizmas ir ksenofobija rašytojui visada buvo svetimi. „Niekada nemaniau, kad Lietuva yra apsupta priešų, kurie tik ir laukia, kaip tuos lietuvius nutautinti ir sunaikinti. Pasaulis nėra sutvarkytas kaip Ch. Darwino džiunglės, kad tautos pjauna viena kitą, ir jeigu tu nepjausi, tai tave papjaus.“
T. Venclova pirmasis viešojoje erdvėje iškėlė lietuvių atsakomybės dėl holokausto klausimą. „Dažnas sako: kokia čia lietuvių kaltė? Aš nesu kaltas, mano senelis taip pat nebuvo kaltas. Taip, žinoma, nei tu, nei tavo senelis nėra kaltas. Bet jeigu nors truputį teisini tuos, kurie buvo kalti, prisiimi dalį kaltės ir sau. Aš irgi dalį jos prisiimu, nors taip pat to nedariau, ir mano senelis nedarė. Jei priklausai kuriai nors tautai, tai visa, kas įvyko gera tos tautos istorijoje, tau kelia pasididžiavimą, ir tai teisinga. O visa, kas bloga, turi sukelti gėdą ir nepasitenkinimą – tai irgi teisinga.“
Dėl savo viešai išsakyto požiūrio į Lenkijos bei Lietuvos santykius T. Venclova neretai sulaukia priešiškos reakcijos, tačiau neskuba nei kaltinti, nei teisinti nė vienos iš pusių.
„Kilo klausimas ir dėl lenkų. Mes turėjome konfliktą dėl Vilniaus. Kai kurių manymu, jis ir dabar tebeegzistuoja, kai kam vis dar neaišku, kam Vilnius turi atitekti. Bet daug blogesnis yra lietuviškas nepasitikėjimas savo jėgomis. Visas pasaulis, įskaitant Lenkiją, Vilnių Lietuvai pripažįsta. Ir šūkauti, kaip šūkauja „Vilnijos“ draugija „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, jau truputį per vėlu, tai beprasmiška. Šio šūkio nuolatinis akcentavimas stiprina konfliktą. Tokios mano pažiūros kelia įvairių reakcijų Lietuvoje. Dažnai girdžiu ir perskaitau komentarų, esą T. Venclova - ne lietuvis, o žydas, jo motina žydė, jo visos žmonos irgi žydės. Galiu atsakyti, kaip kažkada atsakė P. Picasso: neturiu nė lašo žydiško kraujo, bet labai to gailiuosi.“
Buvę disidentai - iki šiol bičiuliai
1971 metais T. Venclovai pavyko su valdžios leidimu nuvykti į Lenkiją. Ten disidentas pradėjo bendrauti su lenkais, kurių pažiūros buvo panašios. Tais metais užsimezgė ir jo bičiulystė su garsiu Lenkijos disidentu, žurnalistu, politiku Adamu Michniku, ši draugystė tęsiasi jau keturis dešimtmečius. „Jis paklausė – o jeigu išsivaduotume? Kaip dėl platesnės unijos? Ne, sakau, Lietuvoje niekas nesutiks. O tada pradėjome fantazuoti. A. Michnikas klausia: o vis dėlto, kur turėtų būti sostinė? Sakau, dėl manęs tegu nors ir Varšuvoje, tik karalius kad būtų lietuvis“, - pirmąjį bičiulišką pokalbį su šypsena prisiminė T. Venclova.
„Kalbant apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, manau, kad jie yra žymiai geresni nei tikėjausi. Kai komunizmas pradėjo griūti, man tai buvo didžiulis džiaugsmas ir baimė kartu. Maniau, kad prasidės kažkas baisaus - visi ims pjauti visus ir kils didelis karas. O mus gali ištikti Balkanų situacija, karas dėl Vilniaus ir kitų dalykų. Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Komunizmas sugriuvo, kaip perpuvęs medis subyra į dulkes. Pirmuosius dešimt metų atrodė, kad bus tik geriau ir geriau. Tačiau išliko mūsų protėvių Lenkijoje ir Lietuvoje pažiūros, vis dar gajos labiau atsilikusiuose visuomenės sluoksniuose. Jos vartojamos demagogijos, politinės kovos tikslais abiejose valstybėse. Ksenofobinis mentalitetas, panika, nuolatiniai šūksniai, kad mūsiškius tuoj pradės mušti - labai kibus, įkyrus ir sunkiai pašalinamas dalykas. Dabar yra kiek blogiau nei prieš 10 metų, bet ne taip blogai, kaip galėtų būti. Manau, kad reikalai pagerės, jeigu nenuleisim rankų ir toliau ritinsim tą akmenį į kalną.“
