Apie skandalingai šmaikščią knygą su jos autore „Lietuvos ryto” žurnaliste L. Lavaste kalbasi rašytojas Marius Ivaškevičius, kurio pjesė „Išvarymas” apie lietuvių emigrantus pernai tapo reikšmingiausiu teatro įvykiu.
– Laima, jūs savo knygą įvardijate kaip vadovėlį... Aš, perskaitęs knygą, apibūdinčiau ją kaip diagnozę. Lietuvių ligos diagnozę. Tik nežinau, galutinę ar tą, kurią dar galima gydyti.
Jūsų humoras ir ironija lyg ir sako, kad tai dar ne pabaiga. Bet gal aš klystu? Kaip yra iš tiesų – mes pasmerkti ar dar ne?
– Tai buvo esminis mane kankinantis klausimas, kai sėdau rašyti šios knygos.
Mąsčiau apie ją trejus metus, o pagaliau sėdusi rašyti parašiau per mėnesį.
Rašiau ją sveiku protu ir blaivia galva, puikiai suvokdama, kad dalies lietuvių būsiu pasmerkta ir pati sau užkertu bet kokią galimybę kada nors gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Ir turbūt kipšas varė mane į priekį.
Vardan tos Lietuvos aš išmokau net keiktis, nes žodžiai „šikti” ar „šūdvabalis” tikrai yra nepritinkantys damai.
Taip jau žmogus sukurtas, kad pats sau įsikąsti ar įspirti į užpakalį negali. Į priekį jis eis tada, kai kitas įspirs ar įkąs jam iš už nugaros.
Tad savo knygą aš įvardiju ne kaip diagnozę, o kaip spyrį lietuviams į užpakalį.
Neatsitiktinai nuo pirmosios eilutės, net nuo pavadinimo knyga parašyta, prisipažinsiu, su žiauria ironija.
Bet mūsų padėtis jau tokia, kad vien tik baisėjimasis ar pyktis nebepadės. Sakoma, kad pasaulį gelbėja juokas.
Mano mokytojas – nemirtingasis Jaroslavas Hašekas ir jo romanas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai”, kurį rašytojas diktavo sunkiai sirgdamas iki paskutinio atodūsio.
Ar buvo galima dar stipriau skaitytojui išpasakoti karo beprasmybę nei iš nevilties kvatojant iki ašarų?
– Norom nenorom visi lygins šią jūsų knygą su ankstesne – apie suomius ir Suomiją. Kurią buvo sunkiau rašyti?
– Puiku, kad lygins! Juk knygą ir parašiau neapsikentusi skaitytojų zirzenimų – o kada jūs parašysite panašią knygą apie lietuvius? Štai ji, prašom, ant jūsų stalo! Dovanokit, jei laukėte ne tokios.
Rašyti apie suomius buvo vienas malonumas.
Juk man, kaip tikrai lietuvei, nėra nieko maloniau, kaip pasijuokti iš kito. Juolab iš ramių suomių, kai tikrai žinai, kad jie neduos už tai per galvą.
Knygą „Mes. Lietuviai” rašyti buvo ne tik sunku, bet ir pavojinga. Kodėl? Sužinosite perskaitę.
– Vis dėlto ankstesnėje knygoje jūs labiau vienai tautai pristatinėjote kitą artimą tautą. Šįkart paduodate mums savotišką veidrodį.
Kaip manote, kurių skaitytojų bus daugiau: tokių, kurie pažvelgs į jį ir pamerks jums akį, ar tų, kurie supyks ir ims jį daužyti?
– Knyga turėtų patikti protingam žmogui.
Ar daug tokių Lietuvoje? Knygoje pateikiu nemažai skaičių, matmenų apie lietuvių kūno ir galvos sandarą. Vis dėlto nepavyko rasti informacijos, kiek tarp mūsų yra protingų, mažiau protingų ir kvailų.
Sužinojau tik tiek, kad lietuvių vyrų kaukolės dėžės talpa – 1511,75 kubinio centimetro, moterų – 1345,83.
Logiškai klausiu – ko toje vyrų dėžėje yra daugiau?
Negi proto? Jei taip – mano knyga labiau turėtų patikti vyrams.
Antra vertus, dėl kai kurių jų veiksmų moterų atžvilgiu knygoje juos išvadinu šūdvabaliais.
Vargu ar jiems tai patiks. Tad gali atsitikti, kad ši knyga patiks tik man pačiai (žiūrėk pirmąjį atsakymo sakinį).
– Beje, o kuris skaitytojas šiuo atveju jums yra svarbesnis?
– Man svarbiausias yra mąstantis skaitytojas. Pyktis – blogiausias gyvenimo palydovas ir silpnųjų ginklas.
– Esu pats daug laiko praleidęs Suomijoje ir susidariau įspūdį, kad mūsų tautos iš esmės labai panašios, netgi giminingos. Turime tą patį Europos pakraščio kompleksą.
Suomiai juokiasi tik prieš šimtmetį išėję iš savo miškų. Tai atsitiko tuo metu, kai mes traukėme iš savo vienkiemių.
Daug panašumų ir tik vienas skirtumas: suomiai man atrodo labiau atsikratę savo traumų ir iš savo trūkumų išmokę pasidaryti privalumus.
Ko mums, jūsų akimis, trūksta bent iki suomių?
– Mariau, skirtumą pats jau ir pasakėte – suomiai juokiasi iš savęs, kad tik prieš šimtmetį išėjo iš tundros, o kada lietuvis juokėsi iš savęs?
Ar tu žinai bent vieną juokingą anekdotą apie lietuvį? Nebent apie žemaitį.
Žydai juokiasi iš savęs, italai juokiasi, rusai juokiasi. Lietuvis – ne! Dantis sukandęs tylės, kentės, kol vieną dieną neiškentęs šast peilį kitam į papilvę.
O jei būtų laiku nusikvatojęs, iš savęs pasijuokęs, garą išleidęs? Pamąstęs. Kur ten... Išdidumas neleidžia.
Bet jeigu jūs laukiate rimto atsakymo į savo klausimą, galiu atsakyti ir rimtai. Mus skiria tai, kad suomiai dirba savo tėvynei ir didžiuojasi savo tėvyne, o mes didžiuojamės tik miegančiais kapuos didvyriais.
Kai pirmą kartą nuvažiavau į Suomijos Laplandiją, mane pribloškė tai, kad suomis neleido man įmerkti meškerės į ežerą, nes jis Helsinkyje, kuris už 1200 kilometrų, nenusipirkęs leidimo žvejoti savo ežere.
Kai paklausiau, kam tas leidimas, juk niekas nepamatys, atsakė – susimokėjęs jis prisideda prie savo šalies gamtos tausojimo.
Asilas, pamaniau. Dabar nebemanau.
Bet Lietuvoje daug kas dar mano. Gal nuo to manymo ir prasideda valstybė.
– Greta mūsų juodojo tautinio bruožo pavydo jūs savo knygoje akcentuojate dar ir kitą – žiaurumą. Ir jūsų surinkta lietuviško smurto faktų ir detalių koncentracija tikrai glumina.
Kas mums atsitiko, kodėl mes tokie?
To priežasčių jūs bandote ieškoti mūsų istorijoje, pateikdama viduramžių Lietuvos politinio elito žiaurumus, mūsų pasakose ir folklore. Bet daugelio tautų viduramžiai pasižymėjo kraujo liejimu, brolžudiška kova dėl valdžios.
Kitos Europos tautos kažkaip iš to išsivadavo. Gal vis dėlto priežasčių reikia ieškoti kitur? Pavyzdžiui, švietime, kuris Lietuvoje taip mažai akcentuojamas.
– Pirmiausia – ne „mes”. Tik kai kurie šūdžiai yra tokie. O ką aš sakiau apie keikimąsi?
Bet jų (šūdžių) žiauriai daug, turint omeny, kad Lietuvos kaimuose kartais 1 kvadratiniame kilometre gyvena tik 1,8 žmogaus (Marcinkonių seniūnijoje). Todėl yra žiauru. Kas atsitiko?
Knygoje svarstau, kad žmogžudžius Lietuvoje gimdo net ore tvyranti neapykanta.
Valdžiai, gyvūnui, kaimynui, kitaip mąstančiam ar atrodančiam. Kada ji užgimė?
Gal tada, kai paleidę vienas kito rankas Baltijos kelyje išsibėgiojome gyventi kas sau, skubėdami nepavėluoti į gerovės traukinį?
Juk tas geras gyvenimas, po galais, turėjo vieną dieną prasidėti!
Bet į finišo tiesiąją atskubėjome skirtingi. Vienam liko išsaugota Trispalvė, kitam – privatizuotos gamyklos. Gal tada ir užgimė neapykantos daigas – praleista paskutinė galimybė. Geriau jau nebebus.
O atsivėręs pasaulis mojavo gerove.
Per kiek laiko ji buvo pasiekta, kelių kartų triūsas įdėtas – mums nebuvo svarbu.
Visko troškome gauti greitai, daug ir be didelio darbo.
Mane labiausiai glumina, kad daugybę žiaurių nusikaltimų padaro ne kokie užkietėję nusikaltėliai, pusę gyvenimo praleidę už grotų ir trumpam išleisti į laisvę, o jauni vaikinai ir merginos, gimę jau po Nepriklausomybės atkūrimo, niekada nebuvę komjaunuoliais, o jų tėvai tikrai nebuvo žydšaudžiai.
Jaunų žmonių žiaurumo mįslė man neįminta. Tėvai neturėjo laiko jų auklėti? Nesąmonė. Kiek laiko turėjo mūsų prieškario seneliai, pražuvę darbuose dėl pragyvenimo, auklėti mūsų tėvus, kurie užaugo šviesuoliai?
Vis dėlto sakyčiau, kad per 20 metų mūsų valstybė žiauriai nugrybavo. Nuo išorės priešų apsigynėme, o štai viduje...
– Būdami maži mes ypač rūpinamės ir kompleksuojame, ką apie mus pagalvos pasaulis. Kuriame realybės neatitinkančius šūkius apie save ir panašiai.
Ši jūsų knyga bent jau potencialiai greta vietinio adresato numato ir kitą – užsienietį. Tai jam pristatomas statistinis lietuvis. Nebijote pakenkti Lietuvos ekonomikai, turizmui, jei ji būtų išversta į kitas kalbas? Ir būti dėl to pasmerkta mūsų konservatyviųjų patriotų?
– Būti pasmerkta patriotų ar idiotų seniai nebijau, nes tiek kartų jau buvau pasmerkta, o vis dar gyva, vis dar rašau.
Taip, mano knygos paantraštė: „Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis.”
Savo patarimais užsieniečiams, kaip suprasti lietuvių veiksmus, aš tik prisidedu prie turizmo plėtros.
Juk pažintas priešas – jau nebe priešas. Ir jei užsienietis, paskaitęs mano knygą, teisingai suvoks jam kelią perėjusio lietuvio ketinimus, jis mūsų šalyje galės jaustis saugus.
– Koks jūsų patarimas užsieniečiui būtų naudingiausias?
– Beveik visiems užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą, universaliausias būtų šis patarimas.
Jei jus, važiuojantį iš Bezdonių į Puplaukius, pavojingai manevruodama pralenks „Audi” su numeriu LOCH 001, o jo vairuotojas lietuvis bloga anglų kalba nieko neklaus, tik pro langą iškiš didįjį pirštą, nemanykite, kad jis giriasi nauju aukso žiedu su keturių karatų deimantu.
Kaip jums elgtis?
Kratykite galvą, leiskite seilių burbulus, sproginkite akis ir visais įmanomais būdais vaidinkite LOCHĄ 002. Jokiu būdu neįžeiskite lietuvių orumo ir atminkite – lietuviai visur ir visada nori būti pirmi!
Ir tai yra faktas.
