Šio gimtadienio išvakarėse naujienų agentūrai ELTA „Auros“ įkūrėja ir vadovė Birutė Letukaitė kalbėjo ne vien apie jau įgyvendintus ar būsimus kūrybinius planus. Ji neslėpė susirūpinimo ir dėl Lietuvoje gana jauno žanro - modernaus šokio - perspektyvų.
- Sava patirtimi galite patvirtinti, jog įkurti teatrą buvo lengviau nei jį išlaikyti 30 metų vis stiprinant, bet sunkiausios per tuos metus „Auros“ ir Jūsų išgyventos laiko akimirkos vis tiek nėra užmirštos?
- Nebijau pasikartoti sakydama, jog nuo pat teatro užgimimo buvo labai daug įvairių etapų, o per juos ryškiausi momentai - kova dėl būvio, dėl išlikimo ir dėl įsitvirtinimo Kauno, šalies kultūros panoramoje. Mūsų ilgai nenorėjo pripažinti, įteisinti. Galima sakyti, kad mano suburta šokėjų trupė ilgokai veikė lyg ir saviveikliniais pagrindais, kol galop nepriklausomos Lietuvos politikai iš Kauno savivaldybės patikėjo mumis ir įregistravo profesionalų šiuolaikinio šokio teatrą, o mane patvirtino jo vadove.
Gerokai iki tol aš pati buvau mėgėjiško meno atstovė - 10 metų šokau tuometiniuose Kauno profsąjungų kultūros rūmuose (dabar - „Tautos namai“) veikusiame, nevienareikšmiškai vertintame „Sonatos“ išraiškos šokių kolektyve. Į „Sonatą“, kuriai vadovavo Kira Daujotaitė, atėjau iš meninės gimnastikos.
Beje, K. Daujotaitė buvo Danutės Nasvytytės - garsiosios Aisedoros Dunkan sekėjos bei išraiškos šokio puoselėtojos tarpukario Lietuvoje mokinė. K. Daujotaitė 40 metų tęsė savo veiklą, bet išraiškos šokis, kaip žanras, galėjo egzistuoti tik mėgėjiškais pagrindais.
- Daug kas iš kauniečių pamena anekdotišką momentą iš „Sonatos“ biografijos. Šokėjos (kažkodėl išimtinai tik jos, nes vyrų šiame kolektyve nebuvo) scenoje šokdavo vilkėdamos ilgais plevenančiais apdarais, bet basos. Tai vienas iš kompartijos veikėjų netgi barė kultūros įstaigos vadovą, kad šis vis neranda pinigų šokėjoms batelius nupirkti. Įdomūs buvo laikai, bet, aišku, kad nelengvai ir ta „Sonata“ ėjo per gyvenimą, ar ne taip?
- ... Nes toks šokis, kokį „Sonata“ šoko, nebuvo švarus, grynas, sakyčiau, - ideologiškai aiškus, menas. Tai - greičiau tam tikros kultūros puoselėjimas, o ta kultūra anuomet buvo „mums svetima“. Dar gerai, kad jai leido gyvuoti, gal apsimesdami, kad tai - liaudies menas, kuris gali būti vystomas. Vieni tegu šoka baletą, dainas dainuoja, o kiti šoka šiek tiek kitokius šokius. Tiesa, kai kas jiems klijavo etiketę „buržuaziniai“. Tik atsimenu, jog ir K. Daujotaitė, kurios 90-metį pernai atšventėme, visokių akimirkų dėl „Sonatos“ yra išgyvenusi. Nepaisant to, jos priesakas visada buvo aiškus: įtvirtinti Lietuvoje išraiškos šokį kaip žanrą.
- Bet sumąsčiusi kurti savo šokėjų trupę, Jūs nuo „Sonatos“ eito kelio tarytum pasukote kita, labiau savarankiška linkme?
- „Sonatos“ pasirodymuose skambėdavo daug klasikinės muzikos, bet šokis čia nebuvo savarankiškas, šokiu būdavo iliustruojama muzika. Ilgai galvojau, jog tik taip ir gali būti. Kol nepatekau į kursus garsios šokėjos Gretos Paliukos mokykloje Vokietijoje. Pamačiau, kad mes su savuoju išraiškos šokiu Lietuvoje esame tarsi užsikonservavę tarpukaryje. Kitų šalių šokėjai žengia į ateitį.
Važiavome ir į Maskvą, matėme gastroliuojančių šokio grandų iš JAV spektaklį, kuris tikrąja to žodžio prasme supurtė ir privertė kitaip vertinti tai, ką iki šiol darėme, kaip šokome. Tai padėjo rasti atsakymą į klausimą, ką iš tikrųjų reiškia profesionalus modernus šokis. Galiu dar pridurti, kad po daugelio metų visų džiaugsmui sugebėjome tuos šokėjus iš Amerikos pasikviesti į Lietuvą, į „Auros“ rengiamą festivalį.
Kai kūrėme šokio teatrą, dar tebešokau „Sonatoje“. Galvojau, spėsiu ir ten nubėgti, ir savo turėti, bet taip neišėjo. Viešas „Auros“ prisistatymas kauniečiams buvo 1982-ųjų rudenį įvykęs koncertas, skirtas Kirai Daujotaitei. Tuomet ir gimė naujas modernaus šokio kolektyvas Kaune. Paskui mes susisiekėme su G. Paliuka, vasarą vykdavome į jos rengiamus šokėjų kursus, mokėmės. Vijomės toliau už mus pažengusį pasaulį, nes norėjome būti jo dalimi, tobulėti ir šokti taip, kaip kiti šoka. Netgi dar geriau už juos.
- O betobulėjant atėjo ir pripažinimas, - vadinasi, ta modernaus šokio pasaulio dalimi „Aura“ iš tiesų tapo?
- 1990 m. Taline, „Estonia“ teatre, vyko tarptautinis festivalis, kuriame mes atstovavome Lietuvai. Niekas ten negalėjo patikėti, kad į „Aurą“ susibūrė neprofesionalai. Aplodismentai, pripažinimas mus tada ir padrąsino namo grįžus pradėti vaikščioti po valdiškus koridorius. Reikėjo imtis „biurokratinių procedūrų“, kad pagaliau šokio teatras būtų įregistruotas. Deja, ilgokai teko įrodinėti, kad „Aura“ verta profesionalaus teatro statuso. Kova dėl „savųjų pripažinimo“ tęsėsi 5 metus. Tuo tarpu toliau nuo Kauno pripažinimą pelnyti sekėsi lengviau.
Kai gavome kvietimą dalyvauti Duisburgo festivalyje, menka viltis švietė ten nuvažiuoti, nes „Aura“ tuo metu net juridinio adreso neturėjo. O aiškinimas, kas mes tokie, kodėl ligi šiol neįregistruoti, būtų ilgai užtrukęs. Mes dėkingi Justinui Krėpštai - Kauno filharmonijos direktoriui, kuris tuomet gyvenimą palengvino: registravo laikinai šokių teatrą kaip filharmonijos kolektyvą. Džiaugėmės gavę „stogą“, tiesa, „popierinį“, nes ir toliau repeticijoms, spektaklių kūrimui ar rodymui ne filharmonijos salėmis naudojomės. Bet į festivalius galėjome važiuoti tuo „stogu“ prisidengę. Ir netgi savą festivalį „Aura“ pradėjo organizuoti.
Kauno miesto savivaldybės taryba palankų mums sprendimą priėmė tik 1995-aisiais. „Aura“ tuo metu buvo Velse, Ten gavome žinią, kad „pagaliau įsėdom į tą vežimą“ ir „Aura“ tapo municipaliniu teatru. Netgi keliasdešimt tūkstančių litų metų veiklai „Aurai“ tada valdžia skyrė. Bet... ir toliau neturėjo savo kampo bei normalių sąlygų repeticijoms.
- Tai kur visas naujasis Kauno savivaldybės šokio teatras glaudėsi tuomet, kai tušti stovėjo didžiuliai dabar „Girstučiu“ vadinami rūmai, o Dirbtinio pluošto gamykla, kuriai jie priklausė, siūlė savivaldybei tuos rūmus įsigyti vos už vieną litą? Tiesa, tas sandoris taip ir neįvyko, vienam iš vicemerų užginčijus, kad rūmus išlaikyti savivaldybė neįstengs, nes tai brangiai kainuos. Bet... paskui jau iš privatininko „taupioji“ Kauno savivaldybė tuos pačius rūmus nupirko ne už litą, bet už 10 milijonų litų. Gal „Aurai“ buvo siūlyta įsikelti į „Girstutį“, tik ji nėjo?
- Net nežinojome, kokia istorija buvo su tų rūmų privatizacija. Ne, mums niekas jų nesiūlė. Priešingai, savivaldybė vis kartojo: nėra tuščių didelių patalpų. Mums tik tiek sekėsi, kad vienos šokėjos tėtis buvo projektavimo instituto direktorius. Kelerius metus įsileisdavo „Aurą“ repetuoti instituto salėje. Vytauto Didžiojo universitetas leido naudotis ryšio priemonėmis, mes turėjome ir daugiau gerų draugų, kurie gelbėdavo, kai buvo labai sunku.
Galop sužinojome, kad Senamiestyje stovi tuščias savivaldybei priklausantis sandėlis. Dalis to statinio patalpų turi privatų savininką. Tarėmės ir su juo. Tad Senamiestyje „Aura“ įgijo savus namus, tiesa, visai netinkančius pagal paskirtį. Sale virtusioje patalpoje buvo kolonos, o grindys - betoninės. Ant jų pylėme pjuvenų, kurias dengėme kartonu ir linoleumu. Bet tų grindų kietumą savo kūnais, deja, teko išbandyti šokėjams. Ne tik išbandyti, - kiek žmonių čia traumas patyrė, baisu. Šokti ant tokių grindų šokėjui - savižudybė. Ir vėl teko kovoti dėl būvio.Tik po 8 metų gavome lėšų, tad prasidėjo patalpų remontas.
- Vietos „Auros“ teatre, Kauno senamiestyje, yra tiek, kad tilptų nebent kameriniai renginiai, bet gerbėjų Jūsų teatras turi daugybę, tai į kokias erdves juos visus galite susikviesti?
- Pasirodymams erdvės neturime. Repeticijoms, darbui, patirčiai kaupti - yra. Salių nuomos, savo kailiu kaskart patiriame, - labai brangios. Ir nors šiandien jau atnaujintas „Girstutis“ priklauso, kaip ir „Aura“, tai pačiai Kauno miesto savivaldybei, į šiuos rūmus mums patekti būna retos progos. Mes galime pasisamdyti autobusą išvykoms į kitus miestus ar miestelius, darome sutartis su laisvai samdomais šokėjais - dažniausiai, - su buvusiais „Auros“ teatro nariais, bet salių, kurios net nėra šokio spektakliams pritaikytos, suryja nemažą dalį mūsų pajamų. Mes negyvename vien iš savivaldybės biudžeto lėšų. Turime neprastą administracijos komandą, ji sėkmingai rengia projektus, tai laimime finansavimą ir gyvuojame, kuriame, ateities planus įgyvendiname. Bet įgyvendinti visus sumanymus lėšų neretai, deja, vis tiek pritrūksta.
- Gal paaiškintumėte, kodėl „Aurai“ reikia samdytis šokėjus, kurie dirbo toje pačioje „Auroje“, ar jų gyvenimas turint laisvo menininko statusą yra sotesnis?
- „Aura“ stengiasi pasirengti pamainą, nes šiuolaikinio šokio šokėjų niekas Lietuvoje iš viso nerengia. Turime šokio studiją, kurią baigę žmonės laukiami „Auros“ teatre. Bet jie dažniausiai išvyksta studijuoti į užsienį. Ir ne visada studijuoja šokio meną. Todėl dabar, kai parengėme 30-mečiui skirtą programą, sutarėme, jog viena mūsų buvusi šokėja atvyks iš Olandijos, kitų laukiame iš Šveicarijos, Vokietijos, Anglijos. Pastarojoje šalyje gydytoju ligoninėje dirba ir toliau mediciną studijuoja vienas iš mūsiškių šokėjų. „Auros“ žmonės labai geranoriški, deja, samdyti buvusius „Auros“ šokėjus mes galime tik seniems spektakliams. Naujiems spektakliams paruošti reikia Kaune ar bent Lietuvoje gyvenančių profesionalių šokėjų.
Labai simboliška tai, kad būtent spektakliu „Dainos, kurias dainavau“ mes pradėsime ciklą pasirodymų, skirtų „Auros“ 30-mečiui. Kitos savaitės gale „Girstutyje“ šeštadienio popietę žiūrovams dovanosime nemokamą spektaklį, o vakare jį pakartosime oficialiai skelbdami teatro gimtadienio šventės pradžią. Ta šventė paskui keliaus per įvairias sales - „Biznio centro“, „Vero Cafe“, „Auros“ ir kitas, kol gruodžio 14-ąją ją baigsime galerijoje „Meno parkas“ parodos „30 - AURA - 30“ atidarymu ir spektaklio „Aura ir nauji demonai“ parodymu.
