Iš pirmo žvilgsnio, naujoji „Katedra“ – tai organiška kadenciją įpusėjusios LNDT vadovybės suformuluotos nacionalinio teatro idėjos tąsa. Idėjos, paženklintos bandymu naujai pažvelgti į pasaulinės dramaturgijos klasiką, skatinti lietuvių dramaturgiją plėtrą, burti visuomenę po teatro stogu.
O jei mūsų kultūrinėje sąmonėje yra bent vienas žmogus, galintis suburti įvairių pasaulėžiūrų žmones, tai tik neseniai tūkstančių žmonių anapus išlydėtas J. Marcinkevičius.
Svarbiausia - rasti naują skambesį
Įdomu, ar ką nors žinotume apie dramaturgą Marcinkevičių, jei šis savąją dramų trilogiją būtų parašęs, tarkime, prieš kokį dešimtmetį. Neabejoju, kad Marcinkevičiaus kūryba chrestomatinė tapo būtent todėl, kad ji gimė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Todėl visiškai nenuostabu, kad poeto ir dramų autoriaus pjesės Lietuvos teatre buvo statytos vos keletą sykių: „tinkamas laikas ir tinkama vieta“ pasitaiko ne taip dažnai.
Be to, daugelio sąmonėje Marcinkevičiaus kūryba scenai dar nuo vidurinės mokyklos laikų yra aplipusi, mano galva, klaidinančiomis neoromantinėmis klišėmis.
LNDT meno vadovas Audronis Liuga, manau, puikiai suprato, kaip svarbu rasti naują Marcinkevičiaus kūrybos skambesį. Todėl sprendimas „Katedros“ pastatymą pavesti režisieriui Oskarui Koršunovui – daugiau nei logiškas.
„Katedros“ epicentre – kūrėjo etinio pasirinkimo, laisvės ir vergystės problematika. O tai yra Koršunovo tema, į kurią jis paniręs mažų mažiausiai nuo „Hamleto“ ir kurią vienaip ar kitaip palietė spektakliuose „Dugne“ ir „Miranda“.
Nepavyko atsakyti į svarbiausią klausimą
Itin vertinu O. Koršunovo kūrybą jau vien dėl to, kad šis režisierius bene vienintelis Lietuvoje savo spektakliais aiškiai ir tiksliai atsako į, mano galva, patį svarbiausią klausimą, kurį sau turėtų kelti kūrėjas: kodėl šis konkretus spektaklis statomas čia ir dabar?
Deja, naujojoje „Katedroje“ galimi atsakymai į šį klausimą liko kažkur padebesiuose. Ten pat, kur „pakibo“ ir spektaklio tema.
Manau, kad prieš statant Marcinkevičiaus „Katedrą“, pirmiausia reikia pačiam sau atsakyti, kodėl pagrindiniam pjesės herojui Laurynui taip rūpi tą Katedrą atstatyti? Juk jis grįžta iš užsienio su krūva planų: rūmai savo mecenatui Masalskiui, rūmai savo mūzai Ievai-Teresei.
Vizija? Vidurnaktį ant Katedros griuvėsių nukritusi kometa? Idėja? Ši priežastis neįtikina nei darsyk skaitant pjesę, nei stebint naująją LNDT „Katedrą“.
Tada savaime kyla klausimas: o kodėl „Katedrą“ stato visada labai aiškiai asmeniškai ir visuomeniškai motyvuotas Koršunovas? Kas jam yra ta Katedra?
Keista, netikėta, bet šįsyk ir ikipremjeriniuose interviu, ir spektaklio metu režisieriaus motyvacija atrodė daugiau nei miglota.
Simbolių, citatų ir parafrazių labirintai
Tam tikrų užuominų apie galimą spektaklio temą ilgai ieškoti netenka.
Vos įėjus į Nacionalinio dramos teatro didžiąją salę, akį patraukia scenos šonuose stūksančios masyvios akmenų krūvos. Nori ar nenori, prisimeni ilgametės Koršunovo spektaklių bendraautorės Jūratės Paulėkaitės išgriautą Stokmanų namų-teatro sieną spektaklyje „Visuomenės priešas“.
Kuo baigiasi „Visuomenės priešas“? Paskutinėje spektaklio scenoje matome tamsoje, tyloje, tarp namų ir teatro griuvėsių ropinėjančius vaikus – „naujus žmones“. Bet juk „Katedros“ finalas – beveik identiškas!
Iš Islandijos grįžusio dailininko Vytauto Narbuto sukurto scenovaizdžio epicentre – milžiniška iš grandinių ir metalo plokščių sukonstruota kolona ir dešimtys gilumoje per visą scenos aukštį kabančių grandinių.
Kairėje – sakyklos fragmentas, primenantis sraigtinius laiptus spektaklyje „Išvarymas“. Dešinėje – ta patį „Išvarymą“ savotiškai cituojanti masyvi, grubi triaukštė konstrukcija. Avanscenoje – tamsaus medžio bažnyčios suolai, kuriuos režisierius naudoja panašiai, kaip garsiąsias lentas „Vasarvidžio nakties sapne“. Tai – ir meilės guolis, ir Katedros rūsio sienos, ir ešafoto...
Pirmajame veiksme skamba tam tikros autocitatos iš paties Koršunovo režisuotų spektaklių „Hamletas“, „Dugne“, „Išvarymas“ ir kt. O spektaklio vizualinių, plastinių ir tekstinių ženklų daugiaprasmiškumas pasiekia kulminaciją antrojo veiksmo pradžioje. Scenoje – tikriausias citatų ir parafrazių labirintas. Nuo groteskiškų Jono Vaitkaus ir švelniai ironiškų Rimo Tumino masinių scenų, iki šamaniškų Eimunto Nekrošiaus metaforų.
Gal vis dėlto Koršunovo ir Lauryno Katedra – tai ne tik kūrėjo ir visuomenės, išgyvenančios tam tikrą moralinį nuopuolį, dvasinė tvirtovė, bet ir teatras? O būtent – Oskaro Koršunovo gyvenimo teatras, akistata su mokytojais, mėginimas kartu su Laurynu maištauti ir išsilaisvinti?
Bet prasmių, simbolių, metaforų – tiek daug, kad, regis, pasiklydo tarp jų ir patys kūrėjai.
Apeliuoja į jausmus, bet ne į protą
„Katedra“ – tai bene vienintelis spektaklis, kuriame Koršunovas taip aiškiai nusižengė savo paties kūrybos credo: „statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką“.
Koršunovas su Marcinkevičiaus tekstu elgiasi neįprastai pagarbiai – skaito jį beveik visą, be didesnių kupiūrų. Tik toks nuosaikumas ir pagarbumas šiuo atveju padaro tam tikrą meškos paslaugą ir režisieriui, ir dramaturgui. Kone pusė spektaklio scenų neskamba, nes yra neplėtojamos.
Koršunovo interpretacijoje visiškai nesvarbi tampa Masalskio, Ievos ir Lauryno linija, nieko nereiškia maištininkų scenos, jų kalbos apie tautą, kalbą ir pan.
Verdiktas? Jei šią „Katedrą“ būtų statęs ne Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius – sakyčiau, kad spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties. Toks beveik „nacionalinio užtaiso“ spektaklis, tikrai surasiantis savo žiūrovą.
Bet manyčiau, kad potenciali spektaklio auditorija – ne ta, kuri su dideliu susidomėjimu sekė ankstesnį šio režisieriaus kūrybinį kelią.
Paradoksas – spektaklis turėtų patraukti tuos, kuriems Koršunovo kūryba... nepatinka. Tiems, kuriuos erzina aštriai ir racionaliai artikuliuojama režisūrinė mintis, tiems, kuriuos vargina, kai scenos veidrodis be skrupulų atsukamas į juos pačius.
Tiems, kuriems patinka, kai neprovokuojama mąstyti, o apeliuojama į jausmus arba, perfrazuojant Marcinkevičiaus tekstą, „į širdis“.
Ir finalinė spektaklio scena yra puikus to pavyzdys: kas nesusigraudino klausydamas Aklo smuikininko emocingosios „Grūšios“, tas tikrai pravirks, kai į sceną įžengs baltu rūbeliu aprengtas mažytis berniukas.
O aš bene pirmą kartą per Koršunovo spektaklį nėmaž nepavargau. Ir tai turbūt yra blogiausia, ką galėčiau pasakyti apie bet kokį meno kūrinį.
Daugiau nei trys „Katedros“ valandos nė kiek neerzino, neliūdino ir nedžiugino.
Kodėl? Gal mano širdyje ta utopinė šventovė, apie kurią kalba Laurynas, Justinas ir Oskaras, yra beviltiškai sugriuvusi?
O gal trijų kūrėjų lūpose šį siekiamybė yra tokia tolima, miglota ir neapčiuopiama, kaip išsivadėjantis rytinis rūkas?
Gal visgi Katedrą reikėtų susikurti galvoje, kad širdyse galėtume ją atstatyti?
