Kalbamės apie mažuosius skaitytojus, vaizdo galią bei galimybę knygomis vaikus mokyti tyriausių dalykų.
- Ar sunku meną kurti vaikams? Kokiomis savybėmis patartina pasižymėti, kurias iš jų reikėtų atgaivinti?
- Turi pats šiek tiek būti vaiku ir nenutolęs nuo vaikystės. Nereikia būti per daug rimtu, mėgsti smagius dalykus. O į pasaulį patariama žvelgti paprastai, linksmai.
- Ar jūsų sūnus palengvina tą vaikystės sklandymą namie ir kūrybiškumo skatinimą?
- Dabar jis jau pirmokas, palengva ima domėtis kitais dalykais, bet pačioje pradžioje man buvo labai svarbi jo nuomonė. Pati pirkdavau jam vaikiškų knygelių, kartu skaitydavome vakarais. Mačiau, kas jam patinka – supratau, kad mūsų pomėgiai knygoms labai panašūs. Tad kas patiko man, skatinau ir jį tuo domėtis, gavosi stiprus bendradarbiavimo ryšys.
- Tad pirkdama knygeles vaikui, į ką atkreipdavote dėmesį? Kokios vaikiškos literatūros savybės patraukdavo akį?
- Pirmiausiai pirkau paveikslėlių knygas, tad rūpėjo knygelių iliustracijos. Pirkdavau dažniausiai angliškas, o ir renkantis pagal iliustracijas, rūpėjo, kad būtų ne tik gražu pažiūrėti, bet kad būtų galima ir prasmę rasti po spalvomis ir vingiais. Ieškodavau tokios, kad šioji vaikui keltų norą ją vartyti ne kartą ir ne du.
- O angliškas knygas rinkdavotės, nes lietuviškų stigo?
- Taip. Tuo metu nerasdavau tokių, už kurių mano akis užkliūtų. Viena, kita jei pasitaikydavo, ir tai iš second-hand'ų. Žvalgydavaus internete ir tai tik iliustruodavo, kad Lietuvoje nebuvo daug tų knygų, kurias vaikai užsieny jau seniausiai vartydavo. Dabar situacija pasikeitė, bet anuomet jų buvo labai nedaug. Nenorėdavau pirkti tų barbiškų, disnėjiškų ir primargintų ryškiomis spalvomis, tačiau stingančių pačios istorijos. Ne knyga, o žaislas...
Ir šiandien nepasakyčiau, kad yra daug lietuvių autorių, save skiriančių vaikiškai literatūrai, tačiau knygynuose vaikiškų knygų skyriai tą tautinį skirtumą kompensuoja užsienio rašytojų kūriniais. O ar autoriui, iliustratoriui savo šalies, tautosakos žinojimas padeda sukurti lietuvių vaikui artimesnį kūrinėlį?
Mano žinoma tautosaka, senosios lietuviškos pasakos gana baisios ir nelabai tinkančios šiuolaikiniam vaikui. Tad aš ir orientuojuosi labiau į šiuolaikinį vaiką, jo interesus, o ne tautosakinį palikimą. Nebent natūraliai, pati nejusdama kažkokį vertybinį palikimą, pareinantį iš mūsų kultūros, netyčia įpinu į savo darbus.
O dėl darbų, peržengiančių šalies sienas – neatsakinga kurti tik lietuviui. Nematau didelio skirtumo tarp lietuvio ir amerikoniuko – vaikai visur yra vaikai. Tiek Afrikoje, tiek Lietuvoje... Jų pasauliai panašūs, vertybės tos pačios. Skiriasi aplinka, koloritas, bet tai tik juos išskiriančios detalės – prasmė, esmė nekintanti. Penkerių metų vaikui, kad ir kur jis augtų, būdingos tos pačios problemos, tie patys džiaugsmai. Tad rašytojas pats save pasmerkia nepopuliarumui, jei rašo itin siaurai vaikų grupei.
- O jūs turite mintyse susikūrusi savo mažojo skaitovo portretą?
- Manau, kad neturiu. Aš mąstau taip – jei man kažkas įdomu, jei įdomu many išlikusiam vaikui, tai būtinai patiks ir tikrajam mažyliui. Nėra skirties, kas man patiktų, o vaikui ne. Nežinau, gal man pavyksta taip gerai įsijausti, bet mano ir „vaiko“ bendrąja prasme nuomonės sutampa.
- Kokį vaidmenį atlieka jūsų iliustracijos: iliustruojantį, estetinį, simbolinį, pasakojantį vos ne daugiau nei tekstas, ar tiesiog meninį? Ką būtent Jūs slepiate po spalvomis?
- Trijose jau mano išleistose knygose – piešinys – pagrindinis atskaitos taškas. Jis sako daugiau nei tekstas.
- O kuo vaizdas vaikui toks ypatingas?
- Vaikystės pradžioje vaikai pasaulį priima, supranta tik per vaizdus, kitaip su juo ir nepasikalbėsi. Jis apsuptas vaizdų, priima juos artimai, savaip suvokia. O žodžiais bendrauti su mažu vaiku – net labai sudėtinga! Mes bandome bendrauti naudodami krūvas žodžių, nemokėdami paaiškinti paprasčiausių situacijų – kodėl reikia daryti tą ar aną, kodėl kažko daryti vaikui negalima. Išgirdę paprastą klausimą „kodėl“, pasimetame.
O paveikslėlis suvokiamas betarpiškai, tad jis tikrai paveikiausia bendravimo su mažuoju priemonė...
- Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad lietuviai skaitymui skiria vos 17 min. per dieną. Daugiau nei trečdalis vaikų nuo 3 iki 10 metų amžiaus Lietuvoje visai neskaito, šiai daliai mažesniųjų, dar nemokančių skaityti, neskaito ir tėvai. Tad kokia knygelė turi būti, kad sugebėtų laimėti vaiko dėmesio kovą su televizija, kompiuteriais?
- Svarbiausia yra įdomi istorija. Įtraukianti, intriguojanti, nepaleidžianti iki paskutinio puslapio, skatinanti vaiko vaizduotę ir kalbanti apie vaikui aktualius dalykus. Vienadienės temos nepalieka jokio giluminio įspūdžio... Jei su vaiku kalbėsime apie tai, kas gyvenime svarbu, gražu, reikšminga ir dar sugebėsime tai pateikti patraukliai – garantuotai jau turėsime skaitytoją.
Svarbi ir tėvų įtaka. Kad ir kokią gerą knygą būtų tėvai išrinkę, bet jei ji tiesiog gulės šalia kompiuterio, neskatinama atversti, tai ir didės tas dulkių sluoksnis...
- Jūsų vardas puikuojasi jau ant trijų vaikiškų knygelių, greit sąrašą papildys ketvirtoji. Kuo jis skirsis nuo pirmosios „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ (kuri 2010 m. išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams), antrosios, pavadinimu „Du paršeliai“ bei pirmosios tęsinio „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“?
- Tai mano pirmoji knyga, skirta jau moksleivio kuprinę nešančiam vaikui, mokančiam skaityti. Knyga bus skirta vaikui, plačiau besidominčiau pasauliu – jį atrandančiam ne tik paveikslėliais, bet ir žodžiais. Kūrinį sudarys 92-ų puslapių istorija, kuria vaikams pasakosiu apie tai, ką reiškia turėti draugą. Istorija apie draugystės, namų ir nuotykių svarbą. Paveikslėlių, priešingai nei ankstesnėse knygelėse, bus daug mažiau nei teksto.
- Koks pastarosios knygos atsiradimo kelias ir istorija? Daug iššūkių jai teko patirti?
- Knyga „Ferdinandas ir Pū“ didelių kliūčių nepatyrė. Benamiai katinas Ferdinandas ir šuniukas Pū susitiko šiukšlyne, nusprendė ieškoti namų ir tame paieškų kely patyrė daug nuotykių. Tai jie yra vieninteliai, kuriems reikėjo įveikti kažkokius iššūkius.
Rašydama šią knygą, į veiksmą pažvelgiau per draugystės prizmę. Šiais laikais vaikui turėti tikrą draugą – sudėtinga (ypač, kai kompiuteris šalia vilioja). Kai jie susipyksta, nebemoka grįžti prie pirmapradžio gražaus bendravimo, ieškojimo vienas kitame gerųjų savybių. Mano knyga netiesiogiai mokys, ką reikia daryti vienam dėl kito, kad draugystė augtų ir stiprėtų, kaip ją puoselėti, suvokiant jos svarbą.
