43 metų vizualaus meno kūrėjui apdovanojimas skirtas už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą ir jos tarptautinį rezonansą.
Ž. Kempinas – Vilniaus dailės akademijos ir Niujorko Hanterio koledžo absolventas, jau daugiau nei dešimt metų gyvenantis Niujorke. Apie 2006 metus nuo darbų su judančiomis magnetinėmis juostelėmis prasidėjo sėkminga šio menininko tarptautinė karjera. Nuo tada menui jis skiria visą savo laiką. 2009 pakviestas Vilniaus “Vartų“ galerijos Ž. Kempinas labai sėkmingai atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje.
- Jūsų kūriniai rodomi prestižiškiausiuose pasaulio muziejuose, tarp jų ir Pompidou centre Paryžiuje ar Modernaus meno muziejuje Niujorke. Vien šiemet dalyvavote parodose Japonijoje, Australijoje, Brazilijoje ir daugelyje kitų šalių. Kodėl net ir sulaukus tarptautinio pripažinimo jums tokia svarbi Nacionalinė premija? – paklausiau Ž. Kempino, kuris iš karto atsiprašė, kad kalbėdamas dar bandys ir išsivirti kavos.
- Nacionalinė premija - pats aukščiausias mano kūrybos pripažinimas Lietuvoje. Menininkui, kuris gyvena užsienyje, ji – ypač svarbi. Juk nors Lietuvoje dažnai galima išgirsti įvairių neigiamų nuomonių apie emigrantus, mes jaučiame stiprų ryšį su gimtine, mums labai rūpi, kas joje vyksta.
Todėl man atrodo, kad šios premijos paskyrimas man turi ir politinę reikšmę. Jis mažina skirtumą tarp tų, kurie išvažiavo, ir tų, kurie liko Lietuvoje. Juk toks tautos skaidymas yra neteisingas ir skaudus abiems pusėms.
Nes, pavyzdžiui, aš nesijaučiu emigravęs. Toks jau šių dienų pasaulis, kad žmonės daugiau keliauja, gyvena įvairiose šalyse, bet tai nereiškia, kad jie nutraukia ryšius su gimtine – artimaisiais, draugais. Šiandieniniai emigrantai gyvena dviejuose pasauliuose vienu metu.
Kas dveji metai Lietuvoje parodau savo naujausius darbus. Šiemet – net dviejose parodose. Tai šį rudenį Klaipėdoje vykęs „Prestižas“ ir šį ketvirtadienį atidaroma Vilniaus „Vartų“ galerijos autorių paroda. “Vartuose” galėsit pamatyti ir mano pačios naujausios “Žvaigždžių” serijos darbą.
Su šia galerija aš atstovauju Lietuvą ir tarptautinėse meno mugėse. Pavyzdžiui, šiais metais – Stambule, Vienoje, dar nusimato kažkas ir Londone.
- Naujausiame cikle nebėra judančių dalių, tačiau žiūrovus taip traukiantys optiniai triukai išlieka. Ar tai ženklas, kad jums jau nebeįdomu dirbti su magnetinėmis juostelėmis ir daugiau nebekursite kinetinių darbų?
- Ne, man labai patinka kurti judančius darbus, todėl visada mielai prie jų sugrįžtu. Tačiau šiuo metu darau kitus dalykus. Jie - visiška priešingybė kinetiniams darbams.
Pasinaudojęs tiesiomis spalvotų siūlų linijomis sukuriu optinius raštus ir užpilu juos sintetine derva, kuri tuos “Žvaigždžių” serijos darbus padaro panašius į didžiulius sakų ar gintaro gabalus.
Tai tarsi tapybos, skulptūros ir piešinio hibridai. Niekas nejuda, niekas nekruta. Paprasčiausios tiesės sukuria sudėtingų raštų, apskritimų iliuziją.
- Neseniai jūsų darbus įsigijo keli Australijos muziejai, sėkminga buvo ir ką tik Majamyje pasibaigusi mugė “Art Basel Miami Beach”. Jei Niujorke sugebate išgyventi iš meno, tai piniginė Nacionalinės premijos išraiška (104 tūkst. litų) jums turbūt nelabai svarbi?
- Kad ir kiek menininkas uždirbtų, jis didžiąją dalį pinigų išleidžia kurdamas naujus darbus. Man irgi nuolat tenka investuoti į kūrinius, kurie dažnai būna tikrai nemaži ir sudėtingi. Reikia neužmiršti, kad galerijai pardavus tavo darbą dažniausiai nežinai, kada pagaliau tuos pinigus gausi.
Be to, šiuo metu mano kūriniai parodose eksponuojami su tokio lygio menininkais, kurie gali sau leisti didžiules dirbtuves, samdytis po penkiolika padėjėjų. Tuo tarpu mano studija – nedidelė, joje neįmanoma išbandyti didesnio formato darbų.
Todėl nuo sausio mėnesio planuoju nuomotis dvigubai aukštesnę studiją, ir tam taip pat prireiks pinigų. Joje pasiruošiu ypač svarbiam pasirodymui – birželį vyksiančiai mano solo parodai Bazelio Tinguely muziejuje.
Ji veiks ir per garsiąją Bazelio meno mugę. Į tą mugę kasmet suvažiuoja visi profesionalai - svarbiausi kuratoriai, galerininkai, kolekcininkai ir muziejininkai, todėl jos metu pasirodyti vos už kelių žingsnių esančiame muziejuje – puikus dalykas“.
- Ar Kalėdas planuojate švęsti Lietuvoje?
- Ne, Lietuvoje buvau vasarą. Labai norėjau nueiti į paplūdimį, gauti dozę lietuviškos saulės. Tačiau pasitaikė gana šaltos dienos. Nepavyko pasikaitinti ir Majamyje – nebuvo nė minutės laisvo laiko. Todėl nusprendėme su vaikais ir Ray Bartkaus šeima keliauti į Jamaiką. Bus labai neįprastos Kalėdos – saulėkaitoje. Tačiau sausio pirmąją jau planuoju būti Niujorke, o vasario 16-ają – Vilniuje.
