„Sumanymas pakviesti Lietuvoje dar neviešėjusią, bet pasaulyje žinomą Bosnijos ir Hercegovinos menininkę Š. Kamerič man kilo išvydus jos naujausią filmą „1395 dienos be raudonos spalvos”, – atskleidė ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas.
Filmas nebyliai pasakoja apie vieną skaudžiausių XX a. pabaigos įvykių – Sarajevo apgultį, trukusią net ketverius metus – nuo 1992 iki 1996-ųjų. Visą tą laiką Š. Kamerič, tada dar paauglė, gyveno tame mieste.
ŠMC kino salėje galima pamatyti menininkę išgarsinusius filmus, o šiaurinėje meno centro salėje – su Balkanų karo patirtimi susijusias instaliacijas ir kitų darbų.
– Kiek jums buvo metų, kai prasidėjo Sarajevo apgultis? Ar karas pakeitė jūsų požiūrį į žmones ir pasaulį? – paklausiau 36 metų menininkės.
– Tada man buvo tik šešiolika. Bet labai greitai tapau suaugusi. Po mėnesio jaučiausi kaip penkiasdešimtmetė. Ir dabar nelengva to atsikratyti.
Viskas apvirto aukštyn kojomis. Aš nusivyliau ir žmonėmis, ir žmogiškumu.
Žinoma, visi kada nors išaugame ir suvokiame, kad gyvenimas – žiaurus ir nėra teisybės pasaulyje.
Bet paaugliai paprastai turi galimybę pasidžiaugti tais keleriais metais, kai dar toks gyvas tikėjimas žmonėmis ir šviesia ateitimi.
– Ar nebijojote, kad jus nušaus? O gal bėgant metams net ir prie to priprantama?
– Ne, atvirkščiai. Didžiausią baimę jutau karo pabaigoje.
Man atrodo, taip nutiko daugeliui, kurie tuo metu gyveno Sarajeve.
Po trejų ketverių kupinų įtampos metų pakrinka nervai.
Nuolatinis pavojus ir klaustrofobiškas gyvenimas mane taip stipriai paveikė, kad 1995-uosius prisimenu kaip patį baisiausią laiką.
– Filmo „1395 dienos be raudonos spalvos” pavadinimas primena faktą, kad Sarajeve buvo patariama nedėvėti ryškiaspalvių drabužių, kurie gali atkreipti snaiperių dėmesį.
Ar iš tiesų jie dažniau taikydavosi į raudonai vilkinčius žmones?
– Ištisus metus gyvendamas karo zonoje žmogus visą laiką svarsto, kaip išlikti, kuriuo keliu pasukus būtų galima išsigelbėti, išvengti pavojų.
Tiesiog neįmanoma užmiršti, kad kažkas nuolat tave stebi, galbūt jau yra nutaikęs į tave ginklą. Todėl maskuojamosios spalvos drabužių dėvėjimas buvo viena Sarajevo žmonių išlikimo strategijų.
– Nemačiusiems filmo toks pavadinimas greičiau asocijuojasi su komunistinės sistemos žlugimu. Ar jums tai buvo svarbu?
– Pavadinimas atsirado iš mano patirties Sarajeve, bet labai džiaugiuosi, jei kas nors randa ir kitų prasmių.
Filme kalbama apie tai, kaip išlikti užkluptam represijų bangos. O represijos, priespauda, pavojai susiję ne tik su karu.
Kaip tik todėl šis filmas patinka įvairios patirties turintiems žmonėms.
Visiems svarbu surasti savą išlikimo būdą, savo kelią, nepasiduoti susikurtoms išankstinėms nuomonėms.
Pavyzdžiui, mano filmo „Bosnių mergina” plakatas buvo padarytas panaudojus grafitį, kurį užrašė olandų kareivis per karą Bosnijoje. Nors plakatas nespalvotas, jo paskirtis – parodyti, kad žmonių konfliktai dažniausiai nebūna tokie paprasti.
Tai nėra juodo ir balto, blogio ir gėrio kova. Pernelyg daug visokių pilkų šešėlių abiejose pusėse. Noriu tai parodyti.
– Todėl parodoje atsirado ir patalynės komplektai su karo dienoraščiais?
– Taip. Ant šilkinės patalynės tuos neįprastus dienoraščius ranka užrašė jų autoriai.
Viena profesorė sudarė sąrašą žmonių, kuriuos ji sutiko per karą. Jame ji pažymėdavo, jei žmogus žūdavo, būdavo sužeistas ar palikdavo miestą.
Dienoraštyje profesorė nubraižė ir miesto žemėlapį, nurodydama, kokiais maršrutais saugiausia vaikščioti.
Kito dienoraščio autorė tiesiog skaičiavo apgulties dienas. Dauguma žmonių pagaliau būtų nustoję skaičiuoti, bet ji tęsė net tada, kai teko rašyti keturženklius skaičius.
– Sakėte, kad vaikystėje beveik nebendravote su kitais vaikais, daugiau piešėte. Ar nepasiilgstate tų ramių piešimo valandų dabar, kai tenka nuolat pristatyti publikai savo kūrinius?
– Dabar aš jau ne maža mergaitė, o menininkė Šeila Kamerič. Žinoma, iki šiol randu laiko pabūti vienumoje – piešti, pagalvoti apie naujus darbus.
Tačiau po tokių ramių kūrybos valandų labai mėgstu stebėti, kaip publika apžiūrinėja mano kūrinius.
Žiūrovų reakcija ir emocijos yra beveik tokia pat nuostabi mano darbo dalis kaip ir pati kūryba.
Kūrėją išgarsino filmas
Š. Kamerič gimė 1976 m. Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina). Ji studijavo grafinį dizainą Sarajevo dailės akademijoje.
Nuo 1994 iki 1997 m. dalyvavo dizaino grupės „Trio” veikloje. Iki 2000 m. dirbo reklamos agentūros „Fabrika” meno vadove.
Nuo prisistatymo parodoje „Manifesta” 2000-aisiais Liublianoje (Slovėnija) prasidėjo menininkės tarptautinis pripažinimas.
Nuo 2003 m. Š. Kamerič – Europos kultūros parlamento (Strasbūras, Prancūzija) narė.
Vienas garsiausių Š. Kamerič darbų – 2003-iųjų filmas „Bosnių mergina” („Bosnian Girl”). Pretekstu jį sukurti tapo skandalingas grafičio tekstas, parašytas olandų karių, turėjusių ginti Sarajevo gyventojus. Tekstas buvo toks: „Be dantų...? Su ūsais...? Smirdi kaip mėšlas...? Bosnių mergina!”
2011 m. menininkės kūryba įvertinta Europos kultūros fondo princesės Margriet premija.
Š. Kamerič gyvena ir dirba Sarajeve ir Berlyne.
