Niujorke gyvenantis avangardinio kino krikštatėvis J. Mekas 90 metų jubiliejų Kūčių dieną švęs su artimaisiais.
Tai jam bus ir savotiškas atokvėpis po kelionių į parodų atidarymus Europoje.
Didžiulė J. Meko kūrybos retrospektyva neseniai atidaryta Paryžiaus Pompidou centre.
Kiek mažesnė, bet daug žiniasklaidos dėmesio sulaukusi paroda surengta ir garsioje Londono galerijoje „Serpentine”. Ji jau vadinama vienu svarbiausių Londono meno įvykių.
Britų filmų institutas (BFI) Londone ta proga parengė J. Meko filmų retrospektyvą – ją bus galima pamatyti ir sausį. Praėjusį pirmadienį jo filmų retrospektyva prasidėjo ir Niujorke.
Į savo namus Niujorko Bruklino rajone sugrįžęs J. Mekas davė interviu „Lietuvos rytui”.
– Apie jūsų darbų įtaką kalba tokie žinomi režisieriai kaip Jimas Jarmuschas ar Martinas Scorsese. Nuolat prisimenama, kad ir Andy Warholą paskatinote kurti filmus.
Kaip manote, kodėl svečiuose kraštuose vis dar esate populiaresnis nei gimtinėje?
– Lietuva, skirtingai nei Amerika ar Prancūzija, netiki mano kinu. Jei gimtinėje kur nors ir parodo mano filmus, tik todėl, kad nerodyti jau lyg ir nepadoru. Bet vis tiek iš jų juokiasi. Na, tegu juokiasi. Juoktis sveika.
Lietuviai iki šiol juokiasi ir iš Jurgio Mačiūno, nors visas pasaulis stebisi, kiek jis daug nuveikė, kokia didelė jo darbų įtaka to laiko menui. O Lietuvoje net Dailės akademijos profesūra iš jo juokiasi.
Su šiuolaikiniu menu Lietuvoje vis dar prasti reikalai.
Tiesa, jaunoji karta – kitas reikalas. Jaunimas atvažiuoja pas mane, mes pasikalbame. Jų galvos ir akys jau visai kitur. Jų rankose – Lietuvos ateitis.
– Ir jūs, ir jūsų brolis Adolfas esate nemažai filmavę lietuvių išeivijos gyvenimą, įamžinote svarbesnius įvykius. Ar išeiviai jūsų kūrybą suprato geriau nei pasilikusieji Lietuvoje?
– Sukūriau filmą „Ar buvo karas”, kurį galėjote matyti ir Lietuvoje. Turiu daug medžiagos apie lietuvių gyvenimą Amerikoje.
Tačiau 1953 metų pavasarį jau buvau pabėgęs nuo tos bendruomenės. Aš įklimpau į naujos kartos Amerikos meno žmonių poezijos, dailės ir kino bendruomenę. Ji man buvo įdomesnė.
Išeivijai mūsų idėjos buvo nesuprantamos.
Lietuviams Amerikoje tais laikais rūpėjo tik du dalykai – Lietuvos laisvė ir pinigai.
Kultūra jiems visai nerūpėjo, o mums su broliu reikėjo draugų, kurie domėjosi kinu ir poezija, o ne tik pinigais.
– Naujausią savo filmą pavadinote „Laimingo žmogaus gyvenimo kadrai”. Ar žvelgdamas į prabėgusius metus jaučiatės laimingas? Juk jūsų gyvenime buvo nemažai ir karčios patirties.
– Šis filmas – apie mano gyvenimą. Į jį sudėjau tas nufilmuotas savo gyvenimo detales, kurių nebuvau naudojęs kituose filmuose. Tai ir mano draugai, ir Niujorkas, ir mano šeimynėlė.
Iš tiesų laikau save labai laimingu žmogumi. Netgi ir dėl to, kad buvau per karą prievarta išmestas iš namų, kad perėjau per visus gyvenimo išbandymus, kad atsidūriau Niujorke, Brukline.
Kitu atveju mano kaulai turbūt gulėtų Sibire.
– Atrodo, ne tik gyvenime, bet ir kūryboje jums svarbu laisvė?
– Kažin. Kūryboje viską lemia mūzos. Joje svarbiausia įsmukti į situacijos ar temos vidų, pastebėti subtiliausią momentą.
Mano kūrybos problema – ne laisvės reikalas, o būtinybė pajusti subtiliausią akimirkos esmę ir kaip nors ją pagauti.
– Ar fotografija ir kinu susidomėjote jau išvykęs iš Lietuvos?
– Ne, buvau keturiolikos ar penkiolikos, kai brolis man padovanojo fotoaparatą. Kaip tik sovietų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą, tankai ropojo dulkėtu Semeniškių vieškeliu. Pamaniau, kad tai – puiki proga padaryti pirmąją savo nuotrauką.
Nubėgau prie kelio su savo aparatėliu – klik, nufotografavau.
Vienas rusų kareivis pripuolė prie manęs, išplėšė iš rankų aparatą, ištraukė juostelę, numetė į kelio dulkes ir dar batu sutrypė.
Taip dulkėse ir prapuolė mano pirmieji fotomeno bandymai.
– Neseniai Vilniuje matėme karo metais Vokietijoje darytų jūsų nuotraukų parodą. Kodėl vos atvykęs į JAV įsigijote kino kamerą ir pasukote į kiną?
– Fotografavau ir JAV. Penkerius metus užsidirbau duoną fotostudijoje. Tačiau labai norėjosi išbandyti kino kamerą. Ją įsigyti padėjo, regis, Petras Klimas, buvęs Biržų meras, karo metais atsidūręs Brukline. Jis krautuvėje garantavo, kad jei aš nesumokėsiu, tai jis sumokės už tą kamerą. Iki šiol esu jam dėkingas.
Į pirmą filmą mokytoja nuvedė dar Lietuvoje, kai baigiau ketvirtą skyrių.
Vėliau Vokietijoje nemažai skaičiau apie kiną, žiūrėjau labai nekokybiškus filmus. Matyt, ir užsikrėčiau kino bacila.
Galiu rasti ir net išrasti daugybę priežasčių, bet net pats sau negalėčiau atsakyti, kaip atėjau į kiną. Tiesiog abu kartus su broliu Algirdu nutarėme sukti į tą pusę ir sukti kiną. (Juokiasi.)
– Ar jūsų neerzina tai, jog šiandien kiną kurti taip paprasta, kad tuo užsiima vos ne kas antras žmogus?
– Prisiminkime, kad rašyti dar lengviau. Yra milijonai spausdinimo mašinėlių ir kompiuterių, o kiek gerų poetų? Milijonai smuikų, tačiau gerų smuikininkų – vienetai. Tas pat ir su videokameromis. Labai nedaug žmonių šiandien sukuria ką nors rimta.
– Kai praėjusio amžiaus viduryje su broliu pradėjote rašyti scenarijus ir kurti filmus, tai buvo tarsi iššūkis Holivudui. Ar šiandien jums dar svarbi ta priešprieša?
– Ne. Bent aš niekada nebuvau prieš. Mes norėjome surasti ką nors sava, ką patys galime padaryti.
Užaugau kaime, esu ūkininko vaikas, todėl į viską žiūriu kaip ūkiškas žmogus. Mes laikėme ir karvių, ir avių, ir arklių. Visi tie gyvuliai ganėsi toje pačioje pievoje, nekovojo vienas su kitu.
Toks pat mano požiūris į kiną. Holivudas – vienoks gyvulys, mūsų filmai – kitoks.
Galbūt Holivudas kartais būna ir kiaulė, o mes esame avys, bet nesame priešai. Avis auginama vilnai, kiaulė – mėsai. Funkcijos skiriasi.
Holivudo filmai skirti žmonėms linksminti. Žiūrint juos galima praleisti vakarą, kad nebūtų nuobodu. O mes norime kurti poeziją. Poezijos knygą dažniausiai skaitai vienas vakare, kai niekas netrukdo. Skaitydamas poeziją patenki į visai kitą pasaulį. Ir tas pasaulis gerokai skiriasi nuo to, į kurį patenki žiūrėdamas Holivudo filmą.
Kasmet pasižiūriu po kelias Holivude sukurtas juostas, tačiau iki šiol nesu matęs tokios, kurią galėčiau ir kitiems rekomenduoti. (Juokiasi.)
– Rašydami apie jūsų filmus kritikai pažymi, kad jų aktualumas atsiranda iš ypatingo dėmesio tam laikui, kuriuo gyvenate. Ar jums laikas iš tiesų toks svarbus?
– Žinoma, svarbus. Juk aš – ne menininkas, aš labiau antropologas. Stebiu, užrašau.
Filmuoju bandydamas prieiti prie savo laiko esmės, išsaugoti svarbiausias jo detales. Ir negaliu pasakyti, kad tai būtų paprasta. Lengviau sukurti fantastikos filmą nei pagauti tikro gyvenimo detales.
Kino dienoraščiai – komplikuota forma. Juose yra ir lyrinių gabaliukų, lyg eilių, o kituose tiesiog stebiu draugų gyvenimą. Jie gimsta, gyvena ir miršta mano filmuose. Laikui bėgant. Dažnai mano filmas – beveik kaip romanas, nors visi faktai, visos detalės yra tikros. Kino kamera gali fiksuoti tik tai, kas yra prieš objektyvą, – realų gyvenimą.
– Jūsų filmuose – Johnas Lenonas, Yoko Ono, Salvadoras Dali, daug kitų meno pasaulio įžymybių. Kaip su jais susipažindavote?
– Kai juos filmavau, ne visi buvo garsūs. Tai nutiko vėliau. Aš nieko neieškojau ir neieškau.
Dažniau sakau: „Palikit mane ramybėje.” (Juokiasi.) Bet kažkaip vienas kitą surandame. Gal mūsų energetiniai laukai turi ką nors bendra?
Todėl ir atrandame vienas kitą neieškodami.
– Kažkada minėjote, kad nesate stiprus žmogus, pasiduodate tėkmei. Tik ar tėkmės nešamam įmanoma tiek nuveikti?
– Taip ir yra. Pasiduodu gyvenimo tėkmei, plaukiu lyg upės srovės pagautas. Noriu būti atviras, neprieštarauti. Jei esi pernelyg tvirtų nuostatų, neleidi niekam, kas gali būti gera ir nauja, įeiti į save.
Visada ir sakau, kad esu silpnas. Nestatau sienų.
Štai sovietai turėjo savo sieną, dabar Izraelis turi sieną, netgi Amerika atsitvėrusi nuo Meksikos. Man tai nepatinka, aš griaunu tvoras ir sienas.
Užsienio leidiniai – apie J. Meko kūrybą
„J.Meko kūryba yra tiek labai asmeniška, tiek sunkiai apibūdinama. Prisiminus dramatiškus įvykius, kuriuos jis jaunystėje patyrė Lietuvoje, turbūt nenuostabu, kad jo kūriniai susiję su atminties ir asmeninės patirties atgaivinimu. Neatsitiktinai J.Meko draugė mados dizainerė Agnes B. jį pavadino „atsiminimų menininku, raštininku ir sergėtoju”, – prieš kelias savaites rašė „The Observer” apžvalgininkas S. O’Haganas.
„Vienas dalykas, kurį mes išmokome iš parodos galerijoje „Serpentine”, yra tas, kad dienoraštinio kino poveikis didėja. J.Mekas yra didesnis menininkas dabar nei jaunystėje. Tada jis filmuose galėjo rodyti tik tuometę tikrovę (arba filmuodamas kažkada aplankytas vietas atgaivinti praeitį). Dabar jis su savo filmų bagažu gali nardyti laike – gyventi dabartyje, bet tik panorėjęs bet kada grįžti į praeitį”, – svarstė „The Telegraph” apžvalgininkas R. Dormentas.
„Laimingo žmogaus gyvenimo kadrai” – išties jaudinantis kūrinys. Tie atsitiktiniai J.Meko gyvenimo epizodai, kai jo vaikai žaidžia saulėkaitoje arba kai iš lėktuvo žvelgiame į Baltijos jūrą, daro labai „prustišką” poveikį”, – įsitikinusi „Financial Times” apžvalgininkė R. Halliburton.
