Debiutuojančios režisierės Dovilės Gasiūnaitės „Narcizas” buvo trumpai rodomas pavasarį ir rudenį, o metų sandūroje vėl sugrįžta į kino teatrus.
Temomis ir stilistine atmosfera „Narcizas” taikosi aprėpti ir antikinės Graikijos mitą apie save įsimylėjusį pusdievį, ir šių dienų žmogaus tragediją, kurios ašis – klaidingas įsivaizdavimas, jog viskas turi būti tobula.
Tuo nelemtu tobulybės siekiu neretai pateisinamas pernelyg didelis susireikšminimas ir įvairios priklausomybės, suteikiančios peno menininkų kūrybai ar ištisai psichologų armijai.
Vidinė tuštuma, nuo kurios kenčia nelaimingi, silpni, egoizmo ir menkavertiškumo kompleksą turintys piliečiai, neretai įvardijama kaip viena esminių civilizuoto pasaulio bėdų. Būtent ji domino D.Gasiūnaitę, nusprendusią kurti ne intensyviu išoriniu veiksmu, o psichologiniais niuansais, muzika, subtilia vaizdo kalba pagrįstą filmą.
Pagrindinį – narcizo Teodoro – personažą filme įkūnijo graikų violončelininkas Amvrosios Vlahopoulos. Jis puikiai jaučiasi scenose, kur jam tenka vaidinti patį save, tai yra groti.
Kulminaciniais momentais, reikalaujančiais atitinkamo emocinio krūvio, atlikėjui kiša koją aktorystės neišmanymas.
Tada ekrane matai beviltiškai besiblaškantį žmogų, kuris bando perteikti išgyvenimus „pagal scenarijų” ir slepiasi po gražaus neurasteniko kauke.
Žymių menininkų komanda
Režisierei pavyko išryškinti veikėjų charakterių priešpriešą, tą plonytę tarpusavio santykių liniją, kai moteris tampa nesibaigiančių narciziško vyro išpuolių auka, kol galų gale ji vis tiek atstumiama.
Nelaimingo herojaus žmona stojiškai kenčia – ji pasiryžusi padaryti viską, kad išlaikytų šeimą, tačiau ir to pasiaukojimo, pasirodo, neužtenka.
Sutuoktinis nesugeba nieko mylėti, netgi paties savęs, ir bet kokias meilės apraiškas vertina arba abejingai, arba isteriškai.
Operos solistės Asmik Grigorian kuriamas žmonos paveikslas įtaigesnis, nors ir jai kartkartėmis nelabai yra ką veikti kadre. Pasiklydę tarp neišsprendžiamų, neaišku dėl ko kylančių konfliktų veikėjai pasikeičia sunkiasvorėmis literatūrinėmis frazėmis, kurios suskamba tarsi antikos laikų teatro dialogai.
Apskritai nuolat išlenda retorika dangstomos dramaturgijos spragos.
Scenarijaus autorė ir režisierė D. Gasiūnaitė užsimojo suburti savo filmui žymių menininkų komandą, bet šis ambicingas sprendimas kelia abejonių. Juk tik vieną pagrindinių vaidmenų režisierė paliko profesionaliam aktoriui – Sigitui Šidlauskui.
Gal todėl į pirmąjį planą neretai iškyla kiti filmo elementai – pagavi kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika, operatoriaus Audriaus Kemežio fiksuojami Vilniaus vaizdai, subtiliai perteikta karščio alinamo miesto atmosfera.
Užburia miesto vaizdai
Vilniečio širdį gali suvirpinti mielos atpažįstamos vietos ir užkaboriai.
Miesto vaizdus keičia gyvenamosios ir kūrybinės erdvės: styginių kvarteto repeticijų ir įrašų salė, skulptoriaus Roberto Antinio dirbtuvė, jaukūs menininkų būstai, šalti ligoninės koridoriai. Tiek eksterjerai, tiek interjerai rodomi su išskirtiniu dėmesiu ir kartais išreiškia daugiau nei nenusakomo nerimo ir ilgesio kamuojami žmonės.
Aplinka, nors ir netobula, kur kas darnesnė už trokštančius žavėti, bet niekur nepritampančius savimylas.
Atrodytų, ji egzistuoja pati savaime, nepriklausomai nuo menkų čia gyvenančių būtybių įgeidžių ar problemų.
Miesto tema bene paveikiausia – ji atsiskleidžia lyg kontrastas sustingusiems veikėjų jausmams.
Kartojasi vandens motyvas
Filme kiek užsižaidžiama ir atsikartojančiu vandens motyvu. Pagal mitą viską pamiršęs Narcizas ėmė gėrėtis savo atvaizdu upokšnyje. Teodoro atspindžius nuolat stebime vitrinų languose, bet jis pats lyg amfibija tiesiog negali ištverti be vandens.
Teodoras rankose nuolat laiko plastikinį buteliuką, jo mintys ir kūnas bandomi atvėsinti mirkstant duše ar vonioje, kol galiausiai paniekinęs visus artimuosius Narcizas paskęsta tamsiuose, sakytum, pragaro vandenyse.
Pabaiga atkartoja pradžią. Nuo užtvankos krintantis galingas vandens srautas – lyg galutinai žmogaus nepažabota energija, kuri gali būti kurianti, bet daug lengviau – griaunanti jėga.
