„Kainavo“ daug žingsnių
Pati menotyrininkė aprašomą maršrutą sako nuėjusi ne kartą, dar daugiau – mintimis. Iki pat knygos pasirodymo autorė tikrino, ar niekas nepasikeitė jos aprašomuose skveruose ir aikštėse. „Norėjau užfiksuoti, kas šiandien įsikūrę istoriniuose paminkluose“, – portalui lrytas.lt teigia pašnekovė.
Tiesa, pati puikiai Vilnių pažįstanti M. Baužienė prisipažįsta vaikščiojanti ne pagrindinėmis miesto gatvėmis, o nardanti susijungiančiais senamiesčio kiemais. Juokaudama prideda, kad išmokęs taip trumpinti kelią, gali manyti, kad miestą jau šiek tiek pažįsti.
Deja, daugelis jų šiandien užtverti ar užrakinti. „Miestas keičiasi labai greitai“, – sako tyrinėtoja ir prisimena, kaip po operacijos pusmetį sostinės gatvėmis negalėjusi vaikščioti vėliau nuliūdo pamačiusi autentiškų gotikos mūrų aplinkoje pardavinėjamus batus ir uždarytą šimtametę vaistinę. Labiausiai moterį liūdina, kai uždaroma šimtametė vaistinė ar autentiškų gotikos mūrų aplinkoje pardavinėjami batai.
Praplečia senamiesčio ribas
Architektūros tyrinėtoja neapsiriboja vien mūro sienomis, stabteli ir ties paminklais ar kavinėmis. M. Baužienė po Vilnių žvalgosi laisvai, be nuobodaus istoriškumo ir, užuot pasakojusi apie kiekvieną pastatą, leidžia sau daug ką praleisti. „Noriu kalbėtis su šiuolaikiniu miestiečiu, ne apiberti jį begale faktų“, – pasakoja ji.
Apie Vilnių M. Baužienė kalba paprastai, daugiametę architektūros muziejininkės patirtį maišydama su šių dienų miesto realijomis. Jos „Pasižvalgymuose po Vilnių“ narstomas ne tik sostinės senamiestis, pagrindine miesto gatve – Gedimino prospektu – nueinama iki Lukiškių aikštės.
M. Baužienė sako galinti vesti ir toliau – į Šnipiškes ar Antakalnį, kur pati daugelį metų gyvena. Vilniaus priemiesčiais vadinti rajonai, anot specialistės, šiandien yra sostinės širdimi vadinamam senamiesčiui artimiausios vietos – ir savo svarba, ir architektūros paminklais.
Napoleono gotikos perlas nesužavėjo
Menotyrininkė neigia ne vieną gidų turistams pasakojamą „prifantazuotą“ Vilniaus istoriją. Anot jos, gotikos šedevru vadinamos Šv. Onos bažnyčios Napoleonas anaiptol negarbino, ir, kaip mėgsta pasakoti patys vilniečiai, „nusinešti ant delno į Paryžių“ visai nenorėjo.
Baužienė primena, kad šioje bažnyčioje Prancūzijos generolas buvo įkūręs arklides, kur kareiviai laikė savo žirgus. „Jokios meilės gotikos paminklui jis tikrai nejautė“, – mitus sklaido muziejininkė.
Praeidama pro lenkų turistų būrį mieste dėl gidų iškreipiamos istorijos pasakojimų M. Baužienė visai nesipiktina. „Natūralu, kad istoriją traktuojame skirtingai ir pakreipiame savaip“, – kalba menotyrininkė.
Paminklas, pastatytas slapčia
Tyrinėdama sostinės mūrus M. Baužienė teigia nesistengusi atrasti naujų faktų, o tik bandžiusi į viešumą iškelti siauram specialistų ratui žinomas miesto detales.
Viena jų – valdant J. Andropovui slapta Maironio gatvėje pastatytas Adomo Mickevičiaus paminklas. Tyrinėtoja primena, kad tuo metu buvo uždrausta paminklus ne tik statyti, bet ir kurti. „Monumentas atvežtas slapčia ir šalia Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių įkurdintas dalyvaujant būriui korespondentų, kurie, aišku, apie tai nieko rašyti negalėjo“, – pasakoja tyrinėtoja.
M. Baužienė atskleidžia ir daugiau miesto detalių – pasakoja, kad seniausias sostinės pastatas yra Universiteto gatvės 3 numeriu pažymėtas namas, o vietoje visai šalia esančios automobilių aikštelės prie K. Sirvydo skvero stovėjo legendinio miesto architekto L. Stuokos-Gucevičiaus namas.
Paveldo nevertiname, nes nepažįstame
Architektūros specialistė žvilgsnį kreipia ne tik į architektūros šedevrus, bet nevengia pabaksnoti į apleistus ar suniokotus paveldo objektus. Anot jos, šimtamečius mūrus drąsiai griauname todėl, kad Vilniaus nepažįstame. „Absoliuti dauguma vilniečių yra atvykėliai, ne čia gimę ir augę miestiečiai“, – dėsto pašnekovė.
Muziejininkė sako – tam, kad išsinuomojęs patalpas Dominikonų gatvėje nepultum visko griauti, turi žinoti, kad ten jau 100 metų veikė antikvariatas.
Juokaudama pašnekovė rodo į savo sūnų, kuris gimęs ir augęs sostinėje ir save laiko vilniečiu. „Tikra miestietė jau bus tik mano dukraitė, trečiosios kartos atstovė“, – šypsosi tyrinėtoja.
Sovietinis paveldas – gyvenimo dalis
Po gražiausias Vilniaus vietas besižvalganti menotyrininkė nepamiršta, kad miestas nesibaigia sulig senamiesčiu. Anot jos, miegamaisiais vadinami sostinės rajonai nėra bjauresni už bet kuriuos užsienio šalies priemiesčius.
Negana to, M. Baužienė sako, kad šiandien naujai statomi namai neprilygsta net ir sovietiniams – nepaliekama erdvės tarp namų ir gatvių, pamirštamos smėlio dėžės ir vaikų žaidimo aikštelės.
Bet nostalgijos ji anaiptol nejaučia ir sako, kad kultūringai tautai į savo istoriją spjaudyti nereikia, turime priimti tokią, kokia ji buvo. „Sovietmetis yra daugelio žmonių jaunystės, studijų laikas, o ar gali išmesti gyvenimo etapą iš savo gyvenimo?“ – klausimu pokalbį baigia pašnekovė.
