Tarp nuo 1992 metų skiriamos Rašytojų sąjungos premijos laureatų – tokie plunksnos meistrai kaip Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Danutė Kalinauskaitė, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Henrikas Algis Čigriejus, Jurgis Kunčinas, kiti.
Šiam išties talentingų rašytojų būriui nuo šiol priklauso ir 46 metų A. Šlepikas, pernai išleidęs romaną „Mano vardas – Marytė” (LRS leidykla), kurį jo kolegos išrinko geriausia pastarojo meto knyga.
„Romaną prarijau per kelias valandas kaip kokį trilerį”, – ištariau sveikindamas laureatą. „Toks ir buvo tikslas. Vadinasi, jį pasiekiau. Mane labiausiai džiugina, kai šios knygos skaitytojai prisipažįsta, kad jaučiasi lyg pažiūrėję filmą”, – atsakė A. Šlepikas.
Filmo nepavyko susukti
A. Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė” atsiradimo istorija siekia 1996 metus, kai šviesaus atminimo kino režisierius Jonas Marcinkevičius jam pasiūlė kartu kurti dokumentinį filmą apie dabartinėje Kaliningrado srityje gyvenusius vokiečių vaikus, po Antrojo pasaulinio karo ieškojusius išsigelbėjimo Lietuvoje.
Šis sumanymas žlugo. Kaip, beje, ir vėlesnis užmojis – šia tema susukti vaidybinę juostą. Nors A. Šlepikas su Evaldu Ignatavičiumi parašė scenarijų, filmui statyti neatsirado pinigų nei Lietuvoje, nei Vokietijoje.
„Kai paskelbėme, kad kursime filmą apie vilko vaikus, man ėmė skambinti įvairiausi žmonės. Jie pasakojo istorijas apie kaimynus, draugų draugus, kurie irgi buvo vokiečiai, pokariu išsigelbėjimo ieškoję Lietuvoje.
Tada susipažinau ir su ponia Renate, kuri po karo Lietuvoje taip pat rado galimybę išlikti.
Dabartinė pensininkė visą gyvenimą dėstė vokiečių kalbą M. K. Čiurlionio meno mokykloje”, – prisiminė A. Šlepikas.
Pasakojimu aklai nesekė
Ponia Renatė A. Šlepikui papasakojo savo išlikimo istoriją, kurią išklausęs jis suprato ne tik tai, kad reikia kalbėti šia tema ir rašyti knygą, bet ir tai, kaip ją rašyti. Jai pasakojant rašytojas tarsi matė, girdėjo, juto gyvus ano meto žmones.
Ar Renatei, kuri tapo romano pagrindinės personažės prototipu, patiko knyga? A. Šlepikas tikino, kad patiko, nors rašydamas jis aklai nesekė jos pasakojimu. „Tau pavyko pagauti esmę, kaip tada viskas vyko”, – esą ištarusi Renatė.
A. Šlepikas atskleidė, kad iš pradžių romanas buvo storesnis, tačiau labai daug epizodų jis paprasčiausiai išbraukė, nes ir be jų viskas buvo aišku.
Juolab kad jam rūpėjo ir jaunieji skaitytojai, kurie tiek pasaulį, tiek literatūrą esą jau suvokia visiškai kitaip – iš užuominų galvoje sugeba susikurti visumą, charakterius. „Siekiau parašyti trumpą smūginį pasakojimą. Tikiuosi, pavyko”, – vylėsi rašytojas.
Rašytojui alkis – pažįstamas
Apie ką romanas „Mano vardas – Marytė”? Leidėjai teigia, kad apie pokario vaikus, sudėtingomis sąlygomis siekiančius bet kokiais būdais išlikti.
Kritikai įžiūrėjo ir tapatybės problemą. Renatei išlikti padėjo vienintelė frazė, kurią ji mokėjo lietuviškai: „Mano vardas – Marytė.” Nors motina jai buvo prisakiusi, kad niekada nepamirštų, jog yra vokietė.
Pats rašytojas sakė, kad ši knyga – ir apie karo beprasmybę. „Karas – tai pragaras žemėje. Jame sunaikinami, sutraiškomi visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Baisiausia, kad ta siaubo šliūžė tempiasi dar ilgai po karo”, – svarstė A. Šlepikas.
Galima pridurti, kad „Mano vardas – Marytė” – dar ir apie maisto trūkumą, alkį, badą. Šią temą romane „Badas” kone idealiai išnarstė Knutas Hamsunas, tačiau norvegų rašytojas, regis, paliko erdvės ir A. Šlepiko sugebėjimams.
Šiaip ar taip, romane beveik nėra puslapio, kuriame nejustum kartais poetiškai, kartais realistiškai, bet dažniausiai įtaigiai aprašomo alkio.
„Taip, alkis romane svarbus, kaip ir anuometinių vilko vaikų gyvenime, – pripažino A. Šlepikas. – Įtaigiai jį aprašyti padėjo ne tik ponios Renatės ar kitų vilko vaikų pasakojimai, bet ir tai, kad aš pats tarnaudamas sovietų kariuomenėje Kazachstane ne sykį jaučiau, kaip jis degina vidurius.
Tarkim, kartą mus išsiuntė į stepę ir kažkaip pamiršo. Ilgainiui pasijutome tokie alkani ir sužvėrėję, kad net kaimiečio karvę nudobėme. Dėl to vos neprisidarėme rimtų bėdų.”
