– Žiūrint filmus, susidaro įspūdis, kad visų juostų centre – skaudanti istorija. Kaip jas atrandate?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad jos neturi nieko bendro su manimi. Aišku, kad kai renkuosi istoriją, ji turi būti artima pirmiausiai man pačiam ir, mano manymu, žiūrovui.
Pavyzdžiui, filmas „Nuogas prieglobstis“, sulipdytas iš atskirų trumpų istorijų, iš kurių kiekviena su manim susijusi asmeniškai. Filme jas jungiu kaip simfoniją. Ta jungtis – ne turinio, o jausmas, platesnė tema.
Jei vėžiu sergančios vienišės istorija man atrodo nesvarbi, tikrai negaišinsiu poros valandų žiūrovo laiko.
– Kodėl renkatės tik niūrokas temas?
– Argi jos niūrios? Aš taip nemanau. Aš rodau pasaulį tokį, kokį matau.
Viso civilizuoto pasaulio laukia nekokia ateitis, tereikia pagalvoti apie globalinį klimato atšilimą.
– Bet dėl slogios atmosferos esate sulaukęs kritikos, kad pasauliui rodote Suomiją ne kaip pačią patraukliausią šalį.
– Visų pirma, nesu turizmo agentūros atstovas, kuris siektų pritraukti į Suomiją turistų.
Kai „Nuogas prieglobstis“ buvo parodytas Maskvoje, viena senyva moteris paklausė, kodėl sukūriau tokį nepatriotinį filmą. O man atrodo, kad tai kaip tik vienas patriotiškiausių mano filmų.
Tai, kad galime laisvai kalbėti apie turimas problemas, rodo visuomenės brandą. Reikia mokėti kritikuoti save.
– Kodėl apskritai pasirinkote režisūrą?
– Kad noriu kurti filmus, supratau pakankamai anksti, man visada tai atrodė įdomiau nei kitos profesijos. Nesakau, kad savo kelią nujaučiau nuo mažumės, būdamas dar visai vaikas, norėjau tapti aplinkosaugininku ir gelbėti planetą.
Mano tėtis architektas, jis kinu labai domėjosi, todėl filmus namuose žiūrėdavome dažnai. Mamą irgi galima vadinti menininke – dabar ji tapo ikonas, nors įgijo mokytojos profesiją.
– Kada pradėjote žiūrėti filmus, kas vaikystėje padarė didžiausią įspūdį?
– Dar penkerių susižavėjau Čarliu Čaplinu ir dievinu jo filmus iki šiol.
Paauglystėje žiūrėdavome filmus iš video nuomos, todėl mačiau visus žinomiausius veiksmo filmus, trilerius, tokius kaip „Krikštatėvis“ ar „Apokalipsė“. Mėgau taip vadinamus tipiškus berniukiškus filmus.
Žiūriu juos ir dabar. Neapsiriboju keliais žanrais – mėgstu įvairiausias juostas. Svarbiausia – kad filmas būtų įdomus. Nemėgstu nuobodžių, sielos neturinčių kūrinių, kurie manęs nesujaudina.
Mėgstu ir Lars von Triero ar Pedro Almadovaro filmus, tik ne visus. Nepatiko „Antikristas“, o per „Melancholiją“ užmigau.
– Kuriate ne tik vaidybinį kiną, bet ir reklamas, produkciją televizijai. Kuo skiriasi abi sritys?
– Meninis kinas yra savotiška kultūrinė gynyba, režisierius čia visagalis, gali laisvai rinktis aktorius, priiminėti kūrybinius sprendimus. Reklamos kūrimas yra grynas verslas, kuriame režisierius yra samdomas, taigi pats turi menką įtaką.
Man atrodo, labai gerai matyti abi puses ir nepamiršti, kad kinas – nė tik menas, kad šalia viso to egzistuoja galinga kino industrija.
Bene vieninteliai filmai, kurių tikrai nemėgstu, yra siaubo.
– Užsienyje visada esate pristatomas pirmiausia kaip skandinaviško kino kūrėjas. Ar pačiam artimas toks apibūdinimas?
– Ir taip, ir ne. Kinas man atrodo yra tarptautinė kalba, kuriai tautybė įtakos nedaro. Bet tai, kad esu iš Suomijos, mažos ir keistos šalies, neabejotinai mane veikia.
– Kokios problemos šiandieninėje Suomijoje jums labiausiai rūpi?
– Suomija išgyvena tą patį, ką ir visas turtingas ir išsivystęs pasaulis. Turime ir labai gerų dalykų, tarkime, realią lyčių lygybę.
Mano naujausias filmas pasakoja bendražmogišką santykių trapumo problemą. Vyrai ir moterys susikalba vis mažiau, o dėl to labiausiai kenčia vaikai.
– Kine debiutavote dar 2000-aisiais pilno metro filmu „Neramus“. Po to sukūrėte per tris dešimtis kino juostų. Kaip per tą laiką pasikeitėte kaip režisierius?
– Naudoju vis daugiau humoro. Pastebėjau, kad taip kalbėti apie rimtus dalykus gerokai lengviau. Iš kitos pusės, juokas suteikia tik dar daugiau tragizmo.
Taip pat tapau ir romantiškesnis.
– Filme „Įsakymas“ rodote Suomijos pilietinį karą. Kuo jis gali būti aktualus šių dienų europiečiams?
– Būtent šis filmas didžiausio populiarumo susilaukė šalyse, patyrusiose pilietinį karą. Jūsų šalis buvo okupuota, tai kitokia patirtis.
Istoriją visada rašo laimėtojai, todėl man buvo svarbu visiems gerai žinomus dalykus parodyti kiek kitu kampu. Atviras kalbėjimas apie praeitį – vienintelis būdas susitaikyti, priimti istoriją.
Tai tinka ne tik šalies istorijai, bet ir žmonių santykiams.
– Kuriate ne tik vaidybinius filmus, bet ir dokumentiką. Negana to, sunku atskirti, kur koks – meniniai filmai beviltiškai primena realų gyvenimą.
– To aš ir siekiu. Man labai patinka dokumentika, bet fikcija leidžia rodyti tai, ko neleidžia dokumentika. Jei filmu pasakosiu apie realią griūvančią santuoką iš labai arti, tai juk paveiks herojus. Aktoriai šia prasme yra saugūs.
Aš kuriu meninius filmus, bet noriu, kad jie atrodytų kaip dokumentiniai.
– Lietuvių scenaristas, prodiuseris ir režisierius, trumpametražio filmo „Gėlės“ autorius Giedrius Zubavičius jums pasiūlė sukurti filmą pagal teismo laukiančio kauniečio D. Burneikio, sudeginusio dvi bažnyčias pakaunėje, istoriją. Ar svarstote šį pasiūlymą?
– Padegėjo istorijos beveik nežinau, rimtai į šį pasiūlymą nežiūriu. Norėčiau save išbandyti už Suomijos ribų, tad sutikčiau turbūt režisuoti bet kur, kur gaučiau pasiūlymą, finansavimą. Nesu nusistatęs prieš jokią istoriją. Kol kas už savo gimtinės esu kūręs tik reklaminius klipus.
– Kas apskritai lemia pasirinkimą, ką režisuoti: scenarijus, istorija, finansavimas?
– Man labai svarbi istorija, bet visa kita – taip pat. Pažiūrėkime į Woody Alleną, kuris kuria filmus ten, kur gauna gerą pasiūlymą, kaip kad buvo, pavyzdžiui, su juosta „Viki Kristina Barselona“.
A. Louhimiesas Lietuvoje gerai žinomas kino forumo „Scanorama“ žiūrovams. Šįkart retrospektyvoje bus galima pamatyti penkias režisieriaus ilgametražes juostas. Tai „Sušalusi žemė“ (2005 m.), „Sušalęs miestas“ (2006 m.), „Apnuogintas žmogus“ (2006 m.), „Įsakymas“ (2008 m.) ir „Nuogas prieglobstis“ (2012 m.).
