„Baisiai gražią pasaką” žiūrovai išvys jau po kelių dienų. Su spektaklio dailininke ir režisiere Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene kalbėjomės, kuo ta pasaka graži ir kuo baisi. Išsiaiškinome, kad verta patirti baimę ir pasimokyti iš savo klaidų.
– Kuriate siaubo pasakomis pagrįstą spektaklį vaikams. Kaip šovė tokia mintis? – paklausiau 57 metų Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės, trečią dešimtmetį dirbančios „Lėlėje”.
– Nuo seno norėjau pastatyti siaubo estetika paremtą įtempto siužeto spektaklį. Juk lietuvių pasakose tiek daug įvairių fantastinių elementų.
Tačiau pirminė idėja labai pasikeitė. To siaubo liko ne tiek ir daug. Viskas pakrypo daugiau ritualo ir mitologijos elementų link. Juk sakoma, kad pasaka kilusi iš mito.
Spektaklyje viskas prasideda nuo ugnies paieškų ir virsta tam tikru vaiko įšventinimu. Tai labai sena įvairių tautų tradicija.
Siaubo pasakos yra savotiška įšventinimo dalis – jos ir pagąsdina, ir pamoko. Ypač kaip elgtis svetimoje, nepažįstamoje aplinkoje, kur herojus turi pereiti įvairius išbandymus ir arba žūti, arba būti apdovanotas už jų išlaikymą.
Įšventinimas aktualus iki šių dienų: visi galiausiai paleidžia savo vaikus, ir kiekvienai motinai tai skausminga.
O vaikas turi patirti išbandymų, nes kitaip mergaitė liks maža mergaite ir nepavirs gulbe.
– Jūsų spektaklyje mergaitės virsmas gulbe gana poetiškas, nors kartu ir gąsdinantis – ragana tiesiog nukanda mergaitei galvą. Kodėl susitelkėte ties šia viena pasaka?
– Radau ją Jono Basanavičiaus rinkiniuose. Labai gražūs tie amžių nugludinti žodžiai. Mes bandome panaudoti baimę kaip geriausią terapiją, kad nebijotume. Kartais tai, kas baisu, yra labai gražu. Ir atvirkščiai.
Na, ir kas, kad raganos tvora iš lavonų – jos sistema tokia: ji pasaulio valytoja, ji sudaro pusiausvyrą ir naikina tai, ko nereikia. Ji ne kanibalė. Ji tiesiog padėjo mergaitei, neatsakiusiai į mįsles, pasimokyti iš savo klaidų – būti nubaustai. Ir tada mergaitė gal kada nors taps gulbe.
– „Baisiai gražioje pasakoje” siekiate atkreipti dėmesį į mįsles, dar vieną lietuvių liaudies palikimą. Kaip mįslės įsiterpia į spektaklį?
– Senais laikais mįslės buvo užminamos patamsyje – būdavo net bausmių, jeigu neatspėji. Tai irgi galima sieti su įšventinimu. Mįslės yra labai gražios gyvenimo metaforos.
Kita vertus, ir pati pasaka labai graži. Juk ragana užmena mergaitei mįsles bandydama priversti ją suvokti, ką ji mačiusi savo gyvenime. Taigi ragana moko suvokti daiktų esmę.
– Ar tai pamokos mažam vaikui, kuris kurią nors dieną bus paleistas į nežinios pasaulį? Ar daugiau mokote tėvus, kad nebijotų paleisti vaiko ir netrukdytų jam rasti atsakymų į savas mįsles?
– Gal tiesiog noriu atkreipti dėmesį į kasdienybės pasaką, į jos grožį, išmintį.
Tiesą sakant, pradėjusi nuo siaubo pasakų natūraliai priėjau prie žmogaus brendimo.
Ir to siaubo, kai išeini į nežinomybę. Tai įdomu ir psichologine prasme – juk kiekvieną dieną išeini į nežinomybę ir kiekviena diena yra nepažini.
Visada yra du pasauliai: svetimas ir savas. Ir jie abu niekur nedingsta.
Jie vienas kitą papildo. Kaip ir gėris papildo blogį.
Reikia toleruoti kitą, tau nesuprantamą pasaulį. Pirmiausia reikia išmokti jį suprasti, priimti.
– Kuo remdamasi kūrėte spektaklio vaizdą?
– Norėjau, kad viskas būtų lyg iš po žemių: seni reliktai, seni simboliai, kurių nebesuprantame ir norime paaiškinti.
Siekiau, kad jaustųsi jėga, atklystanti lyg iš po visų pilkapių, kur pražuvę tie, kurie tose pasakose gyveno.
Dailininkės pasakų vėrinys
Dailininkės A. Bagočiūnaitės-Paukštienės kūryba „Lėlės” teatre skleidžiasi nuo 1984 metų. Bendradarbiavimą su šia menininke vertina visi „Lėlėje” kuriantys režisieriai.
Ilgam repertuare įsikūrė A. Bagočiūnaitės-Paukštienės kurtos lėlės ir scenografija spektakliams „Trys paršiukai” (režisierius A. Mikutis), „Bjaurusis ančiukas” (režisierius A. Pociūnas), jos aptaisyti neseniai įsiveržė „Grybų karo” ir „Batuoto katino” herojai A. Mikučio spektakliuose.
Už lėles, kaukes ir scenografiją R.Driežio vaidinimui „Daktaras Dolitlis” 2007 m. dailininkė pelnė Auksinį scenos kryžių.
Kūrybinio tandemo su aktore ir dramaturge Nijole Indriūnaite rezultatas – ne tik „Lėlės” spektaklis „Baltos pasakos”, sukurtas šešėlių teatro principu, bet ir „Baltomis pasakomis” pavadinta aktorės pjesių knyga, iliustruota dailininkės karpiniais.
2009 m. A.Bagočiūnaitė-Paukštienė ryžosi debiutuoti „Lėlėje” ir kaip režisierė – sukūrė poetišką reginių spektaklį suaugusiesiems „Pasvydo” pagal A. Strazdo eilėraščius.
„Baisiai graži pasaka” – antras dailininkės režisūrinis darbas. Vaidins aktoriai A. Grybauskaitė, D. Butkus, S. Mikalauskaitė, V. Kirkilionis, N. Indriūnaitė ir L. Muštašvili.
