Padirbėti Švedijos šiaurėje už Poliarinio rato įsikūrusiame didžiausiame pasaulyje ledo ir sniego viešbutyje „Icehotel“ svajoja ne tik patyrę ledo skulptoriai, bet ir pačių įvairiausių sričių menininkai.
Kasmet viešbučio kūrėjus pasiekia nuo dviejų iki trijų šimtų pasiūlymų iš viso pasaulio. Ir nors Lietuvoje ledo skulptūrų parodos kol kas - retenybė, mūsų skulptoriai vis dažniau laimi tokio meno konkursuose.
Todėl šiemet „Icehotel“ svečiai gali apsistoti lietuvių menininkų Jono ir Jurgitos Gencevičių sukurtame kambaryje „Cold&Crazy“ („Šaltas ir pakvaišęs“).
- Kaip nutiko, kad skulptorius, kurį dauguma žino kaip paminklo monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui autorių, ne tik pats susidomėjo ledo žaidimais, bet ir įtraukė į tai savo žmoną tekstilininkę? - paklausiau menininkų.
Jonas: Padirbėti su ledu mane, kaip ir daugelį kitų kolegų, įkalbino skulptorius Kęstutis Musteikis. Jis su broliu šiame ledo viešbutyje prieš keletą metų yra įrengęs ne vieną kambarį.
K. Musteikio dėka teko ledo skulptūras kurti net Karibuose. Ten Šv.Tomo saloje veikia norvegų turistinės bendrovės „Magic Ice“ ledo galerija.
Jurgita: Į Švediją važiavome dviese, nes ledo viešbutyje vieną kambarį dažniausiai kuria du menininkai.
Nors viešbučio viduje būna apie 5 laipsnius šalčio, Jonas dažnai dirbdavo vien su marškinėliais trumpomis rankovėmis. O kai reikėjo karučiu išvežti visą nereikalingą ledą ir sniegą, tai taip sukaisdavau, kad tekdavo eiti į mūsų namelį ir su fenu išsidžiovinti plaukus.
- Ar šalia ledo kambarių viešbutyje yra ir įprastų: su fenu, karštu vandeniu, medinėmis sienomis ir radiatoriais?
Jurgita: Ne, ne viešbutyje. Šalia jo stovi mediniai nameliai su visais patogumais. Jei nepatinka miegoti ledinėje lovoje, visuomet galima sugrįžti į šilumą.
O ledo kambariuose net durų nėra - tik užuolaidos. Mat viešbučio darbuotojai turi patikrinti, ar iš baro parėjęs svečias laimingai pasiekė kailiais nuklotą lovą. Užmigti kur nors ant grindų - pavojinga gyvybei.
Jonas: Tie elnių kailiai jau tapo viešbučio vizitine kortele. Įdomu, kad kambariai jame rezervuojami tuomet, kai jis dar nebūna pradėtas statyti. Mums net nepavyko ramiai nusifotografuoti savo darbo, nes tame kambaryje nekantravo įsikurti atvykėliai iš Londono, kurie jį buvo užsisakęs dar rugpjūčio mėnesį.
- Kas jūsų manymu labiausiai vilioja turistus: ekstremalios gyvenimo sąlygos ar įdomūs menininkų darbai?
Jurgita: Viskas kartu. Daugelis ten važiuoja ir pasigrožėti šiaurės pašvaistėmis. Mes matėme jų nemažai, daugiausia žalias, užburiančio grožio. Galima pasivažinėti šunų kinkiniais ar sniegomobiliais.
Tornės upėje, kuri yra viena iš šešių švariausių pasaulio upių, kasmet įrengiama milžiniška ledo karuselė - apie 20 ar 30 metrų skersmens. Tiesa, šiemet tas milžiniškas ledo gabalas skilo per pusę, nes perdaug žmonių susirinko vienoje jo pusėje pasižiūrėti, kaip į vandenį leidžiamas karuselę sukantis motoras.
Jonas: Ir pats ženklas („ICEHOTEL“) jau yra pakankamai garsus. Jie dalyvauja daugybėjemeno projektų visame pasaulyje.
Ledo skulptūrų verslas - brangus malonumas. Tenka rūpintis tinkamu ledu, palaikyti nuolatinę temperatūrą. Todėl dauguma tuo užsiimančių žmonių atvirai pataikauja publikai, kuria ledo atrakcionus.
Tuo tarpu šio ledo viešbučio savininkams ypač svarbus meninis lygis. Tai nėra paprasta, nes menininkai - sunkiai prognozuojama publika.
Jurgita: Pačią pirmą dieną jie visus atvykusius įspėjo, kad nenori išpuošti viešbučio kiču ir įvairiausiais paspalvinto ledo niekučiais. Ten stengiamasi išlaikyti skandinavišką minimalizmą, baltumą ir unikalią šiaurietišką tos vietos dvasią.
- Kodėl jūs savo kambaryje apgyvendinote net penkis besmegenius? Norėjote pralinksminti būsimus jo gyventojus?
Jonas: Važiavau ten pirmą kartą, todėl rinkausi lengviausią variantą - padaryti keletą skulptūrų ir eksponuoti jas kambaryje kaip kokioje galerijoje.
Tik paskutiniu momentu sužinojau, kad tame kambaryje bus ne dvivietė, kaip planuota, o trivietė lova. Teko improvizuoti.
Jurgita: Besmegenis - vaikystės ikona. Kiekvienas vaikas gali jį nulipdyti. O mes pasistengėme patį paprasčiausią dalyką padaryti kuo sudėtingiau.
Tam, kad darbai geriau matytųsi, kambario sienos turėjo būti idealiai lygios ir baltos. Lyginome jas su sniegu, kaip kokie tinkuotojai. Ir jei supresuoto sniego luite spindėdavo koks nedidukas ledo gabalėlis, tai man tekdavo jį išoperuoti ir viską vėl užglaistyti.
Išlyginus sienas visi besmegeniai tarsi atgijo. Aš su specialiu įrankiu panašiu į dantų gręžimo mašinėlę vieną jų papuošiau megztinio raštais. Juk reikėjo rasti kokių nors sąsajų su tekstile. (Juokiasi).
Daugeliui patiko ir tas dygliuotas besmegenis, įšalęs ledo luito viduje. Jį teko gręžioti beveik savaitę.
Jonas: Tai tiesiog toks linksmas, ironiškas žaidimas. Vienas besmegenis priminė mumiją, kitas - Saturno žiedus, o trečias buvo permatomas ir tuščiaviduris, todėl visi mielai jame fotografavosi.
- Žinomas švedų ledo skulptorius ir „Icehotel“ meno vadovas Arne Berghas yra pasakęs, kad menas - šio ledo viešbučio širdis. Todėl kasmet stengiamasi pasikviesti kuo įvairesnių kūrėjų - nuo sniego nemačiusių pietiečių iki ledo meno profesionalų. Ar jūs turėjote progos pabendrauti su kolegomis?
Jurgita: Žinoma. Buvo labai įdomių žmonių. Menininkai atvažiavo iš 15 šalių. Tarp jų - Čilė, Mongolija, JAV, Argentina, Japonija ir Italija.
Vieną kambarį kūrė vokiečių menininkė su savo bičiuliu iš Bolivijos. Ji šiemet išteka, o vestuves planuoja surengti ledo viešbutyje ir nakvoti savo dizaino kambaryje.
Šių menininkų sumanymas - elipsės formos kambarys, kuriame specialiais ledo takeliais rieda lediniai kamuoliukai. Matydamas kaip jie kankinasi, stengdamiesi, kad viskas veiktų nepriekaištingai, Jonas tą kambarį vadino ne elipsiniu, o apokaliptiniu.
Jonas: Gerai, kad atvažiuoja ne vien garsiausi ledo skulptūrų asai, bet ir kitų sričių menininkai. Pavyzdžiui vienas britas - prabangių jachtų, lėktuvų interjerų dizainą kuriančios firmos savininkas.
Jų komanda kūrė banginio pilvą (vidų). Ir 57 metų milijonierius nuo ryto iki vakaro su karučiu vežiodavo sniegą, o vakarais sėdėdavo su kitais menininkais ir džiaugėsi bendravimu. Jis juokavo, kad tai tur būt pati geriausia savaitė per visą jo gyvenimą.
Iš tiesų, apie ledo viešbutį galima pasakoti be galo, nes tai labai įspūdingas dalykas. Kiekvieną rudenį jis atsiranda tarsi iš nieko: pjaunamas upės ledas, statomi rūmai, bažnyčia.
Ir net geriausios fotografijos negali perduoti to jausmo, kuris kyla, kai supranti, kad balzganoje ir iš pirmo žvilgsnio beveik tuščioje viešbučio erdvėje pilna pačių įvairiausių daiktų ir meno kūrinių. Kai subtilus apšvietimas išryškina detales, o ranka pajunta tiesiog nerealų jų šaltį.
***
Pirmojo ir didžiausio pasaulyje ledo viešbučio „Icehotel“ idėjos autoriai - japonų ir prancūzų skulptoriai, 1989 ir 1990 metais surengę daugybę smalsuolių priviliojusias ledo ir sniego kūrinių parodas šalia Jukasjarvio miestelio.
Nuo tada kasmet gruodžio mėnesį Švedijos šiaurėje šalia Tornės upės iškyla ledo ir sniego viešbutis, kuris lankytojus priima nuo gruodžio iki balandžio. Jis įtrauktas į septynių Švedijos stebuklų sąrašą.
Viešbučio statybai prireikia apie apie 21,5 tūkst. tonų ledo ir sniego mišinio ir 900 tonų skaidraus upės ledo. Jo plotas - 5,5 tūkst. kv. metrų. Visi viešbučio baldai ir indai sukurti iš ledo. Pavasarį tirpstančio viešbučio vanduo nuteka atgal į upę.
Viešbutyje dirba 250 žmonių. Čia yra ledo bažnyčia, registratūra, ledo baras, pagrindinė salė ir virš 60 kambarių - paprastų, išpuoštų meno kūriniais ar skirtų grožėtis šiaurės pašvaistėmis. Juose vienu metu gali apsistoti apie 100 svečių.
Nakvynės kaina žmogui dviviečiame kambaryje - nuo 500 litų. Temperatūra kambariuose svyruoja nuo 5 iki 8 laipsnių šalčio.
Ledo viešbučio interjerą kasmet kuria kelios dešimtys menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių, kurių projektus iš kelių šimtų paraiškų atrenka profesionalių menininkų komisija.
