Romaną „Vienišų moterų meilė” parašęs uostamiesčio vicemeras V.Čepas neneigia, kad į šį kūrinį erotikos spalvų įliejo tikėdamasis privilioti daugiau skaitytojų.
64 metų V.Čepas – spalvinga asmenybė.
Aštuonerius metus dirbęs Seime ir Seimo bendrabutyje vakarais rašęs pirmąjį savo romaną „Po saule keičiasi tik laikas”, jis nesibaimino, kad kadencijai pasibaigus neturės ką veikti.
Naująją knygą socialinių mokslų daktaras V.Čepas rašė dvejus metus savo bute Klaipėdos senamiestyje ir pamario sodyboje Lankupiuose.
„Vienišų moterų meilė” – tai romanas apie netolimos praeities įvykius, prieštaringai ir tragiškai susiklosčiusius žmonių likimus.
Skaitytojus intriguoja originalūs personažai, beatodairiška, ne visuomet sveika žmogaus prigimtimi suvokiama moters meilė ir berniukui, ir jo tėvui, ir motinai.
Nevaldomų aistrų šėlsmas persmelktas atokaus pajūrio miestelio nykumos ir dvasinio gyvenimo erozijos.
– Kai kuriems naująjį romaną perskaičiusiems žmonėms atrodo, kad jame per daug intymių scenų. Kaip atremtumėte tokius argumentus? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo V.Čepo.
– Nevadinčiau šio romano tik erotiniu. Tų intymių scenų, mano galva, nėra per daug.
Gal kiek kitaip aprašyta – aštriau, natūraliau. Ir Ričardo Gavelio, ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose panašių dalykų buvo nemažai. Ir gana vaizdingų.
– Šeimų psichologinės ar lytinio gyvenimo problemos jums gerai žinomos. Dar sovietmečiu dirbote šeimos santykių kabinete. Tačiau per tą laiką daug kas pasikeitė.
– Be abejo, dabar ir homoseksualų eitynės vyksta, ir apie tokių santuokų legalizavimą kalbama.
O tuomet, praėjusio amžiaus 7–8-ąjį dešimtmečiais, už santykiavimą su tos pačios lyties atstovu grėsė baudžiamoji atsakomybė.
Į šeimos santykių kabinetą tuomet kartais ateidavo homoseksualių porų. Bendraudamas su tokiais žmonėmis puikiai supratau, kad jų gyvenimas – ne rožėmis klotas.
– Kuo galėjote jiems padėti?
– Jie – tarsi pažymėti. Yra tokia psichologinė sąvoka – stigma. Žymė. Žmogus be rankų, kojų, kuprotas, kiškio lūpa.
Panašiai Lietuvoje ir dėl homoseksualumo – tai tarsi stigma. Stigmos žmogaus gyvenimą labai apsunkina psichine prasme. Jam reikia prisitaikyti, daug ką slėpti, nutylėti, jis ne visur gali dalyvauti. O gamta reikalauja savo.
Tokius žmones užvaldo nesaugumo jausmas, tuomet jie dėl to ir ateidavo. Apie homoseksualumą tuo metu žinojome nedaug, net aukštųjų mokyklų psichologijos studijų programose tokio kurso nebuvo.
Atidžiai išklausydavau tuos žmones – jie būdavo dėkingi vien už tai, kad juos išklausai ir nepasmerki.
Dabar viskas pasikeitė, nebereikia slėptis, bet visuomenė vis vien homoseksualus dažnai vertina nepalankiai, kaip kitos rūšies žmones.
– Jūsų knygoje yra ir intymių moterų meilės scenų. Ar tiesa, kad norėdamas jas kuo tiksliau ir vaizdingiau perteikti kvietėtės į pagalbą lesbietes?
– Kai rašydamas priartėjau prie tų meilės scenų, supratau, kad nieko tikra neišeis. Turiu išgalvoti, bet tai labai subtilus dalykas. Gali aprašyti lietų, rūką, medį, namą, sukurti charakterius. O kurti tų moterų meilės scenų man nesisekė.
Pažįstu keletą lesbiečių. Savo lytinės orientacijos bent jau nuo manęs jos neslepia. Kartą sutikau vieną tokią porą fotografijos parodoje.
Papasakojau, kad įstrigau rašydamas knygą, tada juokais paklausiau: „Gal galite man tą aktą pademonstruoti?”
O jos juokais atsakė: „Galime – tūkstantis litų.” Kartais, rodos, viską leidi lyg ir juokais, o išeina rimtai. Kiek pasvarsčiusios jos padvigubino kainą – po tūkstantį litų kiekvienai.
Nebepamenu, ar tiek pinigų tuomet neturėjau, ar dar kas, bet netrukus pats susivokiau: ar etiška tarsi pro rakto skylutę žiūrėti, ką jos ten darys. Net susigėdau.
Juk moderniame amžiuje gyvename, pilna visokiausių ryšio priemonių, internetas, televizija, „Playboy” ir kitokie kanalai. Ten bet kas gali pasižiūrėti šimtąkart atviresnių scenų. Ir moterų meilės ten pilna. Daug daugiau negu kūniškų jausmų tarp vyrų.
O aprašinėti tas intymias scenas sunku tik pirmą kartą. Paskui jau įsijungia vaizduotė.
– Vis dėlto pravertė patirtis, sukaupta šeiminių santykių kabinete, pažinčių klube.
– Klaipėdos universitete skaičiau šeimos psichologijos kursą, ta tema esu parašęs ne vieną straipsnį. Mano patirtis nėra grandiozinė, bet gal didesnė negu kitos profesijos žmogaus.
Panaudojau vieną kitą sceną, situaciją iš šeimos santykių kabineto laikų, bet šiaip šiame romane viskas išgalvota.
– Per knygos pristatymą Ievos Simonaitytės bibliotekoje pasigirdo minčių, kad ją reikėtų pažymėti raide S (suaugusiesiems).
– Ant knygos S raidės neužrašysi. O jeigu užrašysi, tik dar labiau sugundysi paauglius.
Bet tai senstelėjęs mąstymas, kad ką nors drausdamas elgiesi teisingai. Dabartiniai trylikamečiai, o ypač mergaitės, žino daugiau, nei tėvai apie tai mano. Paaugliai turi savų informacijos lyderių, nardo interneto srautuose.
Aišku, vienas dalykas intymias scenas stebėti ekrane, o visai kitas – skaityti. Tuomet įsijungia vaizduotė, išlieka paslaptis.
Juokaudamas draugams patariu: šią knygą skaitykite, kai žmona bus šalia.
– Dvi kadencijas Seimo narys, dabar – Klaipėdos vicemeras. Ir tokia visokias diskusijas ir aistras kelianti knyga. Gal kai kam atrodo, kad tai nesuderinama?
– Prisimenu vieną istorijos mokytoją Biržuose. Jis visada vilkėdavo kostiumą, buvo labai elegantiškas, inteligentiškas, perdėtai mandagus.
Mums, paaugliams, vis kildavo klausimų, kaip jis savo žmoną į lovą pakviečia. Dabar susitikę ir prisiminę tuos laikus visi nuoširdžiai pasijuokiame.
Tai tik stereotipai. Juk ir Vladimiras Nabokovas buvo tapatinamas su Lolitos kompleksą turinčiu vyru, ir Vincas Mykolaitis-Putinas – su jo romano „Altorių šešėly” herojumi.
Ar kunigas nesapnuoja erotinių sapnų? Juk jis normalus žmogus. Ar tu meras, ar tarybos pirmininkas – pirmiausia esi žmogus, gamtos ir visuomenės kūrinys.
Moterys – dar puikesnis gamtos kūrinys. Tik jos kur kas geriau prisitaikė. Jei netraukia vyrai, jos gyvena savaip, paslaptingai. Ir apskritai moterų psichika daug sudėtingesnė.
Kad ir kaip keista, jos nereiškia tokių didelių pretenzijų kaip vyrai, nors, sakykime, lesbietės vis dar bijo pasirodyti viešumoje, vengia spaudos.
Niekas nežino, kiek žmonių gyvena heteroseksualų ir homoseksualų gyvenimą. Manau, kad tas skaičius ir Klaipėdoje, ir visoje Lietuvoje įspūdingas.
– O kaip jūsų romaną įvertino artimiausi žmonės – žmona, vaikai?
– Duktė Ieva gyvena Turine, knygos jai nenusiunčiau, atvažiuos vasarą atostogų, paskaitys.
Sūnus Sigitas, atrodo, dar neskaitė. Žmona Ramutė skaitydama kartais sušukdavo: „Ką čia prirašei? Negi negali be tų dalykų apsieiti?” Kartais pabardavo ir ji, ir sesuo.
Sakiau, toks gyvenimas – perskaitykite iki galo ir suprasite, kodėl aiškinu visus tuos dalykus.
Knygoje daug svarstymų apie dvasinę vienatvę, apie moteris, kurios beveik visada jaučiasi vienišos, gal todėl nesuprantamos ir kartu tokios žavios bei viliojančios, apie tai, kokios yra nevykusio auklėjimo, atskirai gyvenančių šeimų pasekmės.
Vyrai ir moterys – labai skirtingi. Mergaitė moterimi tampa po pirmųjų menstruacijų: ji jau gali pastoti, išnešioti, išmaitinti kūdikį, pasiruošusi atlikti moteriškąją funkciją.
O vyrui kur kas sudėtingiau. Jis pradeda vyriškėti, kai pirmą kartą mamai pasako „ne”. Paskui „ne” reikia pasakyti žmonai.
Yra tokių, kurie taip ir neišdrįsta paprieštarauti. Su tokiais paskui žmonos kamuojasi, jie būna priklausomi nuo moterų.
Vienas mano romano tikslų buvo parodyti, kokį svarbų vaidmenį mūsų gyvenime vaidina moterys – jos yra lyderės, nors ir tokios pat nuodėmingos kaip ir vyrai. Moteris – gyvenimo variklis.
Prisimenu, kai pirmąkart pasakiau mamai „ne”. Vieną rytą pareiškiau – neisiu į bažnyčią.
Ne dėl to, kad netikėjau Dievo buvimu, bet paprasčiausiai nenorėjau anksti keltis.
Supykusi mama mane apvijo du kartus apie didelį stalą ir paliko ramybėje. Nuo to laiko pradėjau suprasti, kad kai ką galiu ir be mamos padaryti.
Knygoje yra personažų, kurie taip ir nepasako „ne” ir visą gyvenimą nugyvena valdomi moterų. „Vienišų moterų meilė” ir apie tai, kaip moterys lipdo vyrus.
– Naująjį romaną jau pristatėte Klaipėdoje. Ar vyksite ir į kitus miestus?
– Atvirai sakant, man tos reklamos nelabai reikia, nors privilioti skaitytojų dabartiniais laikais nelengva. Pristatymas – tai tarsi savotiškas žmonių apgaudinėjimas.
Geriau tegul patys paskaito. Patinka nuvažiuoti į kokį bažnytkaimį. Ankstesnę knygą „Po saule keičiasi tik laikas” pristatėme Skuodo, Šilutės rajonų miesteliuose. Džiaugiausi sužinojęs, kad bibliotekose sudaryta eilė skaitytojų, laukiančių mano knygos.
Neseniai paskambino suolo draugas Kostas Galvelis iš Biržų, knygyno vadovas. Tris knygas „Vienišų moterų meilė” jo knygyne iškart nupirko buvusios klasės draugės. Užsakė dar dešimt – ir vėl nupirko. Bendraklasės Kosto klausinėja, ar jis ir jaunystėje toks buvo?
– Esate išleidęs du esė rinkinius, du romanus, spaudoje pasirodo nemažai jūsų straipsnių. Kada ir kodėl pradėjote rašyti? Gal jau nebegalite nerašyti?
– Rašymas yra labai sunki laisvalaikio leidimo forma.
Anksčiau nemaniau, kad rašysiu knygas, būsiu priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Pirma išleidau dvi esė knygas. Paskui dirbdamas Seime susirgau vėžiu.
Pamaniau, liko gyventi dveji ar treji metai – imsiu ir parašysiu romaną. Parašiau „Po saule keičiasi tik laikas”. Pasveikau. O kodėl gi dar vieno neparašius?
Buvo metas, kai baigęs kadenciją Seime kurį laiką neturėjau darbo. Tuomet rašiau komentarus į laikraščius, net gyvenau iš rašymo.
Aš jau pensininkas. Man – 63-eji. Kartais keldamasis ryte pagalvoju: nebeičiau į darbą, sėsčiau, ką nors parašyčiau, bet iš banko paėmiau paskolą namui apšiltinti, reikia baigti mokėti.
