Premjerai klaipėdiškiai pasirinko žymios XX amžiaus pabaigos britų dramaturgės Carylos Churchill pjesę „Top Girls” („Neprilygstamosios”).
Šioje dviejų dalių dramoje pinasi aštuonių įvairaus amžiaus moterų gyvenimai ir svarstymai, ką jos praranda siekdamos karjeros, kokią kainą už ją sumoka.
– Kodėl ėmėtės būtent šios pjesės? – „Lietuvos rytas” paklausė G. Padegimo.
– Kodėl sudomino moterys? Tarkime, režisieriui Jonui Vaitkui įdomi herojų priešprieša, visuomenės kova, lyderiai, politiniai veikėjai, o mane labiau vilioja kasdienybės tėkmė, kai žmogus, šiuo atveju – moteris, yra arti prigimtinių dalykų.
Pjesė „Top Girls” parašyta prieš 30 metų, bet ji aktuali ir šiandien. Čia svarstoma, ar moteris, siekdama karjeros, tapdama įmonės vadove, prezidente ar gynybos ministre, nepraranda žmogiškumo, kiek vyriškų savybių ji gali perimti.
Žinau atvejų, kai ir aktorėms tekdavo rinktis – kūdikis ar vaidmuo. O pasirinkus vaidmenį paaiškėdavo, kad nebuvo verta.
Sutinku, kad vyras ir moteris absoliučiai lygūs. Bet jie visiškai skirtingi. Dabar nemažai moterų išvažiuoja į užsienį dirbti ar daryti karjeros, o jų vaikai paliekami.
Mano galva, svarbu uždirbti duoną, aprengti vaiką, bet dar svarbiau išmokyti jį meilės, atjautos, supratimo – paprastų žmogiškų vertybių, kurios būtinos gyvenime kaip duona, oras, vanduo.
Ir dar vienas aspektas. Mūsų visuomenė gana žiauri. Manyčiau, aukštus postus užėmusios moterys galėtų visuomenę humanizuoti, suteikti daugiau pakantos, pakantumo, moteriškų bruožų gerąja prasme.
– Ar lengvai radote vaidmenų atlikėjas?
– Esu dirbęs daugelyje Lietuvos teatrų – trupes pažįstu kaip nuluptas. Manau, tokio puikaus ansamblio nė viename teatre nebūtų pavykę suburti.
Kitur, jei yra puikių vyresnių aktorių, nėra gerų jaunesnių arba priešingai.
Spektaklyje „Top Girls” pristatomos net keturios moterų kartos. Tai padeda atskleisti platų moteriškumo spektrą.
Šįkart repetavome ilgai, nuo spalio mėnesio. Teksto nepakeisi, bet prašiau aktorių pasitelkti savo gyvenimo patirtį ir požiūrį, patirtą skausmą.
– Klaipėdos dramos teatras vis dar gyvena be savo namų. Žvejų rūmų salė nelabai jauki ir šalta.
Kai kurie režisieriai eksperimentavo – žiūrovus sukėlė į sceną. Jūs pasirinkote tradicinį variantą.
– Jau nuo trečiadienio salė šildoma, nereikia sėdėti su paltais. Man patinka, kai premjera – tarsi šventė. Žiūrovės pasipuošia. Nors šventę sukurti mūsų kasdienybėje sunku.
Tačiau šį kartą yra kur akis paganyti – dailininkė Birutė Ukrinaitė sukūrė įspūdingą kostiumų kolekciją, įdomios vaizdo projekcijos ir Agnijos Šeiko choreografija.
– Klaipėdos dramos teatre pastatėte jau septintą spektaklį, tačiau net ir naujausi rodomi nedažnai.
– Nėra kur jų rodyti – tai didžiulė problema. Nevaidinami spektakliai miršta. O Klaipėdos teatro repertuaras labai gausus ir įvairus.
Pernai čia pastačiau R. Everetto „Demonus” – iki šiol parodyti tik penki spektakliai. O juk sakoma, kad tik nuo dešimtojo kūrinys įgyja tikrąjį kvėpavimą.
Labai laukiame naujojo teatro. Ne tik aš, bet ir visa „Top Girls” grupė. Mums patikėta rengti teatro atidarymo spektaklį – Arvydo Juozaičio pjesę „Luizė” apie Prūsijos karalienę, porą metų gyvenusią Klaipėdoje.
Šiais skubėjimo laikais nuostabus jausmas žinoti, kokią premjerą pristatysi 2015-ųjų spalio mėnesį.
Jau dabar tyrinėjame būsimo moderniojo teatro technines galimybes. Turėsime parodyti ne tik istorinę pjesę, bet ir technikos naujoves. Man jau dabar akys dega.
– Daugumai miestiečių atrodo, kad esate klaipėdietis – dažnai pastebi jus ne tik teatre, bet ir universitete, parodose, knygų pristatymuose.
– Klaipėdos universitete režisūrą dėstau jau 15 metų. Atrodė, atvykau trumpam. Butas – Kaune, sodyba – Dzūkijoje, o Klaipėdoje gyvenu studentų bendrabutyje. Man čia gerai.
Svarbiausia – ne kas aplink tave, o kuo gali dalintis su žmonėmis. Man patinka visą laiką būti tarsi kelyje. Nors plaukų vis mažėja, dvasinė kraujo apytaka vis dar veikia.
Pastaruoju metu pajūryje praleidžiu daugiausia laiko – pamilau šitą miestą, studijuoju Klaipėdos istoriją.
Padėjo pelnyti aktorėms prizų
Spektaklyje „Top Girls” vaidina aktorės J. Jankauskaitė, A. Mikitavičiūtė, R. Šaltenytė, J. Puodėnaitė, R. Idzelytė, E. Barauskaitė, E. Jackaitė ir S. Šakinytė. Jos kuria po kelis vaidmenis.
G.Padegimo pastatymų herojės neretai būna moterys. Klaipėdietė R. Šaltenytė už Morinės vaidmenį režisieriaus spektaklyje „Lineino grožio karalienė” 2002-aisiais buvo pripažinta Metų aktore ir pelnė Kultūros ministerijos premiją, V. Leonavičiūtė už antraplanį motušės Frachlon vaidmenį spektaklyje „Mėja” prieš keletą metų buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
