Pernai poetas ir prozininkas D. Kajokas išleido romaną „Ežeras ir kiti jį supantys asmenys“. Už jį šiemet 60-metį švęsiantis kūrėjas išrinktas įsimintiniausiu 2012 metų Kauno menininku. Rašytojo knyga dalyvauja ir geriausių metų knygų rinkimuose suaugusiųjų kategorijoje.
D. Kajokas mano, kad rimtoji literatūra gali padėti žmogui atsitiesti, jei jis patyrė gyvenimo lūžį, o kauniečiai literatai sugeba kurti rimtą literatūrą.
– Ar naujausioje jūsų knygoje „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ yra užuominų apie Kauną, ar gyvenimas mūsų mieste turėjo įtakos kūrybai? – paklausėme D. Kajoko.
– Knygoje yra epizodas, kai pagrindinis herojus lankosi kavinėje „Pas našlę“. Iš tiesų, prie kultūrinio savaitraščio „Nemunas“ redakcijos yra kitaip besivadinanti kavinė. Joje barmene dirba našlė, todėl taip užeigą pakrikštijome.
Kavinėje renkasi meno, kultūros žmonės, architektai. Tai bendrų interesų turintys, kultūriniam ir visam kitam miesto gyvenimui neabejingi žmonės. Tame epizode šiek tiek atsispindi miesto atmosfera.
– Tad koks jums atrodo Kaunas?
– Man Kaunas primena galingą snaudžiantį žvėrį. Tik nežinia, kada jis nubus. Pažadintas jis pasiraivys ir parodys tikrąją savo jėgą.
Deja, mūsų valdžia yra bėda. Klesti didelis savanaudiškumas. Ne kartą iš aplinkinių esu girdėjęs gana teisingus pasisakymus, kad jei politikai ir valdininkai ir būtų korumpuoti, tačiau bent dalį to, ką pavagia, skirtų miestui (kaip įtariama, taip vyksta Vilniuje ar Druskininkuose), žvėris – Kaunas nubustų. Tačiau meilės Kaunui kol kas per mažai.
Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų. 90 procentų žmonių lengvai patiki politikų kabinamais makaronais, pamiršta, kad šie neištesėjo anksčiau duotų pažadų, ir vėl už juos balsuoja. Laimi tie, kas turi pinigų ir sugeba garsiai reklamuotis. Kauniečiams stinga kritinio mąstymo.
– Kodėl kauniečiai tokie užmaršūs, kaip pažadinti tą mąstymą?
– Bibliotekų darbuotojai sako, kad skaitomiausios yra receptų knygos ir meilės romanai. Itin populiarūs ir primityvūs serialai, įvairūs šou.
Manau, kad daugelis žmonių nori gyventi ne savo, o komiksinius gyvenimus, nenori mąstyti apie save. Tai pasislėpimas, bėgimas nuo kritinio mąstymo, gyvenimas kitų peršamomis mintimis.
Tik atsisukęs į save žmogus gali prisiminti, kad nereikia sekti pseudoherojų žygių, o turėti savo gyvenimą. Kad žmogus atsitokėtų, yra ir aukštesniojo meno, literatūros paskirtis.
– Tačiau apie ne populiariausiąją lietuvių literatūrą girdime pakankamai mažai. Koks anksčiau buvo ir koks dabar yra kaunietis skaitytojas?
– Sovietmečiu susitikimų su literatais metu salės lūždavo nuo publikos. Geležinė uždanga iš dalies pasitarnavo tam, kad žmonės domėtųsi lietuvių literatūra ir jos kūrėjais. Per rašytojus, per jų sakomas ir rašomas politines, filosofines potekstes žmonės gaudavo informacijos.
Laisvoje visuomenėje tokio susidomėjimo nebeliko. Informacija pasiekiama įvairiausiais būdais. Manau, kad tai natūralu.
Kita vertus, dėl to, kad susidomėjimas literatūra sumažėjęs, kalti ir patys kūrėjai. Kauniečiai literatai yra pakankamai aktyvūs, rengia nemažai susitikimų, knygų pristatymų.
Tačiau jų forma atgyvenusi. Kelias minutes pakalba autorius, paskui kažkas pagroja, padainuoja. Neapsieinama ir be kartais visai nepelnytų liaupsių.
Man įdomiau, kai susitikimo metu daugiausia šneka patys kūrėjai, kai išsiskleidžia jų asmenybė. Tada gali geriau suvokti jo esybę, kas jį jaudina.
Be to, aš manau, kad egzistuoja indiškoji kastų sistema. Vienos kastos amžinai liks prie popso. Tik mažoji kastų dalis ieško rimtesnės literatūros, kitų profesionalaus meno šakų.
Kalbėdamas apie kastas aš nekalbu apie socialinę padėtį visuomenėje, o apie vidinę dvasinę kelionę, kokiame tos kelionės tarpsnyje esame. Dievas turi būti konstanta.
Dabartinis rimtosios literatūros skaitytojas yra jaunas, smalsus žmogus, kuriam rūpi jo egzistencinis kelias, kuris ieško atsakymų į egzistencinius klausimus. Vieni tokie lieka visą gyvenimą, kiti užgęsta.
Manau, kad rimtoji literatūra ypač padėtų gyvenimo lūžius, sukrėtimus išgyvenusiems, į egzistencijos sieną atsitrenkusiems žmonėms. Taip jie gali atrasti ne tik užsienio, bet ir lietuvių literatūrą.
Esu įsitikinęs, kad skaitytojas nustebtų, kiek geros literatūros ir autorių turime. Vien Kaune yra bent dešimt stiprių, aktyviai kuriančių literatų.
Tačiau Kaunas yra ypatingas miestas. Tai išdidus ir atsargus miestas, sunkiai pripažįstantis savus talentingesnius žmones. Iš pradžių kauniečiai laukia, kada kūrėją pripažins kitur, tada ir patys puola menininką liaupsinti.
– Prie lietuvių literatūros populiarinimo prisideda metų knygos rinkimai, vasarį vyksianti knygų mugė, kurios metu paaiškės nugalėtojai. Ar nevertėtų ir Kaune rengti kauniečių rašytojų, poetų, dramaturgų bei jų kūrybos rinkimų?
– Krizės metu lėšos iš sostinės kauniečių leidybos beveik nepasiekdavo. Dabar padėtis truputį geresnė. Prie leidybos šiek tiek prisideda ir savivaldybė. Valdžia turėtų geriau suvokti, kad rimtosios literatūros leidimą reikia remti, už jį kompensuoti leidykloms. Kitaip knygynai, bibliotekos virs tarsi prabangiomis parduotuvėmis, kuriose būtiniausių prekių dvasiniam gyvenimui nėra.
Kita vertus, vis labiau atrodo, kad popierinės knygos likimas liūdnas. Ji greičiausiai taps labai brangi, tik gurmanams prieinama prabanga. Tiesa, sparčiai tobulėjant technologijoms, gal ir elektroninius leidinius bus galima pačiupinėti, užuosti.
Kol taip nėra, prie savo miesto menininkų kūrybos populiarinimo turėtų prisidėti verslas.
