Būti kūrėju – vadinasi, susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą teks duoneliauti. Menininkas neturi teisės be eilės gauti socialinio būsto. Eilėje tenka laukti 20–30 metų.
„Todėl nieko keista, kad net ir iškilūs kūrėjai gyvena apgailėtinomis sąlygomis. Pavyzdžiui, garsus režisierius Gytis Lukšas glaudžiasi pusrūsyje”, – sakė Vilniaus savivaldybės tarybos ir Gyventojų slaugos bei globos komisijos narė 59 metų Violeta Podolskaitė.
– Ar, tarkime, koks nors dailininkas, neturintis nuolatinių pajamų ir negalintis iš banko gauti paskolos būstui, gali tikėtis pagalbos savivaldybėje? – pasiteiravo „Sostinė” V. Podolskaitės.
– Kūrėjas turi teisę stoti į eilę socialiniam būstui gauti, tačiau teks laukti iki senatvės.
Greičiau socialinį būstą gauna tik tie asmenys, kurie pastogę praranda ar juos ištinka kokia nors nelaimė.
Jei įstatyme dėl socialinio buto skyrimo skliausteliuose būtų parašyta, kad į jį teisę turi Lietuvai nusipelnę kūrėjai, tuomet būtų galima bent pradėti kalbą apie menininkus. Bet taip nėra.
Kai kurie miesto tarybos nariai mano, kad dabar ne sovietmetis ir jokių privilegijų niekam nereikėtų taikyti.
Tačiau aš manau, kad tik sovietmečiu buvome visi lygūs. To lygiavos principo dabar tikrai nederėtų taikyti visiems vienodai.
Juk kūrėjai gyvena ir pragyvena dažniausiai visai kitaip nei kokie aukšti valdininkai ar verslininkai.
– Kinematografininkų sąjungos vadovas, režisierius G. Lukšas gyvena pusrūsyje esančioje studijoje. Gal mėginote jam padėti?
– Prieš kelerius metus jis kreipėsi į savivaldybę su prašymu gauti socialinį butą.
Kol nežinojau realios jo situacijos, piestu stojau, nes maniau, kad pirmumas turėtų būti suteiktas benamėms motinoms.
Nors G. Lukšo situacija tikrai nepavydėtina, jo studija Savanorių prospekte tarp apleistų bendrabučių, kilus triukšmui jis savo prašymo atsisakė.
– Kas turėtų pasirūpinti sostinės kūrėjais, kurie lieka be namų?
– Sportininkais Lietuvoje yra kam pasirūpinti, o, tarkime, aktoriai ar kiti kūrėjai gyvena kaip moka.
Dainininkai dar turi bent savo balso gydytojus, o dramos aktoriai palikti likimo valiai kaip kokie saviveiklininkai.
Aktoriais privalėtų pasirūpinti Teatro sąjunga, bet ji taip nugyventa, kad apskritai nežinia kuo užsiima.
– O kaip laikosi rašytojai? Gal jie sugeba savo būstus išlaikyti, prisidurdami ne tik iš knygų rašymo?
– Yra bėdų ir tarp rašytojų. Neseniai teko aiškintis, kuo būtų galima padėti rašytojai Jolitai Skablauskaitei, turinčiai sunkią negalią.
Ji Vilniuje turi tiktai aštuonių kvadratinių metrų pailgą lyg koridorius kambarėlį. Bet irgi pateko į įstatymų krumpliaračius, nes kažkur provincijoje paveldėjo žemės, todėl socialinio būsto pagal galiojančią tvarką tikėtis neturi teisės.
Tos žemės pati ji parduoti tikrai nesugebės. Tikiuosi, kad Rašytojų sąjunga tuo pasirūpins.
Buvo iškilę problemų ir dėl rašytojo Romualdo Granausko, bet juo tarsi kažkas rūpinasi.
– Neseniai nuskambėjo aktoriaus Albino Arkausko istorija, kai jo butą už neišmokėtą paskolą bankas pardavė iš varžytynių. Negi visame Vilniuje nėra nė vieno laisvo socialinio buto, kur tokiais atvejais kūrėjai galėtų bent laikinai prisiglausti?
– Dokumentų, kuriuose būtų juodu ant balto parašyta, kad tų laisvų butų yra, nesu mačiusi. Bet teko girdėti kalbas, esą yra apie 20–30 butų, kurie šiuo metu tušti.
Savivaldybėje taip pat ne kartą diskutuota, ar nereikėtų pasidomėti šiuo metu socialiniuose būstuose gyvenančių vilniečių turtine situacija.
Gal kai kurių gyvenimas jau pasikeitė, gal jie prakuto, tik tyliai gyvena valstybės sąskaita?
