44 metų D. Odoulis neretai lyginamas su JAV pogrindinio kino guru Johnu Cassavetes, pabrėžiant abiejų nepriklausomą laikyseną ir nenorą taikstytis su kino industrijos sistema.
Poetiškas režisūrinis braižas, į pirmą planą iškeliamos personažų būsenos, potyriai ir netgi sapnai, dokumentiška filmavimo maniera, o kartu ekspresyvūs arba itin lyriški intarpai, išskirtinis dėmesys stambiems aktorių planams pelnė D. Odouliui savito kino autoriaus vardą.
– Kaip susiklostė, kad esate vadinamas Prancūzijos kino industrijos pašaliečiu ar netgi kovotoju su vyraujančia sistema? – paklausiau režisieriaus.
– Kai pradėjau kurti, mano kinas iškart buvo priskirtas prie netipiško, nepriklausomo.
Tai tiesiog pozicija, nors ji labiau primesta iš šalies – tiesiog toks yra aplinkinių vertinimas.
Bendradarbiauju su prodiusavimo kompanijomis, du kartus tik per plauką nepasirašiau sutarties dėl didelio biudžeto filmo, tačiau laiku sustojau.
Manau, kad taip prarandama kūrybos laisvė, nes nuolat reikia atsiskaitinėti ir įrodinėti savo tiesas, eikvojant gausybę laiko ir energijos.
Šiuo metu dirbu su dviem projektais, disponuojančiais nemenku biudžetu, tačiau išlaikau sąlyginę nepriklausomybę.
– Pernai pasirodė du jūsų vaidybiniai filmai „Likęs pasaulis” ir „Vilko turtai”. Mėgstate dirbti intensyviai?
– Tai labiau atsitiktinumas negu taisyklė. Iš tiesų juos baigiau faktiškai vienu metu.
Kartais vienam filmui atsirasti prireikia ketverių ar penkerių metų. Kartais praeina daug laiko, kol išsirutulioja idėja ar sukaupiama filmui reikalinga medžiaga.
Mėgstu viską gerai apgalvoti, pasverti visus „už” ir „prieš”.
Man nepriimtinas tas kino fabrikas, kai filmas greitai pagaminamas ir dar greičiau suvalgomas.
Publika jau seniai persisotino vienadienių produktų. Nematau prasmės jų dar gausinti.
– Jei kūrybos procesas išsitęsia laike, ar filmų mintis nenutolsta nuo pradinės vizijos?
– Aišku, egzistuoja rizika pernelyg nutolti nuo pirminio sumanymo ar pasiklysti naujų idėjų gausoje. Bet jei žinai, ko konkrečiai sieki, ilgas laikotarpis suteikia filmui brandos.
Man patinka ir ilgai montuoti, nes būtent montažo metu galima atrasti netikėtumų, kita linkme pakreipti filmo eigą.
– Filmuose „Likęs pasaulis” ir „Vilko turtai” atsikartoja ta pati situacija: vyras dingsta arba nusižudo, o moteris lieka viena.
Praradimo nulemta izoliacija, vienatvė, o kartu bandymas suvokti, kas atsitiko kitam žmogui, tampa vyraujančia filmų tema. Kodėl?
– Ši tema atsikartoja visuose mano filmuose, taip pat ir ankstesniuose. Tik anksčiau vyrai įkūnydavo personažus, kurie perteikia tą prigimtinį žmogaus dvilypumą.
Manau, kad žmogus yra vienišas, bet kartu priverstas gyventi visuomenėje, ieškoti tam tikrų išeičių, kažkaip derintis prie aplinkos, sutarti su savimi.
Tik dabar man atrodo, kad filmuoti moteris įdomiau, nes jų emocijos, vidiniai potyriai stipresni negu vyrų. Moterys visiškai įsitraukia į tai, ką daro, o vyrai būna labiau išsiblaškę.
– Moterų personažus abiejuose filmuose įkūnija kanadietė aktorė Marie Eve Nadeau. Galima teigti, kad jos buvimas kadre savaime formuoja tam tikrą požiūrį į istoriją, kurią stengiatės papasakoti?
– Marie Eve atrodo nepaprastai trapi ir pažeidžiama, bet yra apdovanota gyvenimo jėga. Jos vidinė ekspresija juntama kadre ir suprantama netgi be žodžių.
Tačiau kitame mano filme situacija bus visiškai priešinga – aktorė išoriškai atrodys labai stipri, pasitikinti savimi, o viduje – palūžusi, gležna, nusivylusi savimi ir kitais.
– Jūsų filmuose vaidina ir prancūzų kino žvaigždės Laetitia Casta, Pierre’as Richard’as, Mathieu Amalricas. Kokie jūsų motyvai renkantis aktorius?
– Ne itin kreipiu dėmesį į faktą, ar aktorius žvaigždė. Man svarbiau, ar jis yra profesionalus ar neprofesionalus aktorius.
Profesionalūs aktoriai įdomūs būna tik tada, kai jie vaidina kartu su neprofesionalais. Tuomet jie patenka į neįprastą situaciją, savaime atsiranda konfrontacija tarp tų, kurie „žino”, kaip reikia vaidinti, ir tų, kurie nežino. Štai tada ir lekia kibirkštys, prasideda kūryba.
Mane labiausiai intriguoja pamatyti ir užfiksuoti, kaip jie išsisuka iš tam tikrų situacijų, kiek turi drąsos rizikuoti, eiti į priekį.
Deja, dažniausiai žvaigždės atidirba tam tikrą vaidybos modelį, kurį vėliau bando pritaikyti kiekviename filme.
Kūrėjo talentas – įvairiapusis
1988 m. 19-metis D. Odoulis sukūrė trumpametražį filmą „Švelnioji”. Nuo tada jis režisavo trumpametražes, kūrybinės dokumentikos juostas.
Publikos ir kritikų dėmesį D. Odoulis atkreipė 2001 m. vaidybiniu filmu „Dvelksmas”, kuris Venecijos kino festivalyje pelnė FIPRESCI prizą ir specialų apdovanojimą už kinematografo žvilgsnį į dabarties problemas.
2004-aisiais Kanų kino festivalyje buvo pristatyta D. Odoulio drama „Tvano belaukiant”, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko legendinis prancūzų komikas P. Richard’as.
D. Odoulis kuria poeziją, eksponuoja instaliacijas šiuolaikinio meno parodose.
