„Gerai pažįstu jūsų šalį, nors mano vadovaujamas Tulūzos simfoninis orkestras niekada nėra grojęs Baltijos kraštuose”, – atskleidė osetinų dirigentas T. Sochijevas.
1998-aisiais, dar studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje, būsimasis maestro dalyvavo tarptautiniame operos projekte Nidoje – su kitų Europos šalių studentais čia statė „Užburtąją fleitą”.
„Su ilgesiu prisimenu tas dienas”, – prisipažino T. Sochijevas.
Vasario 14-ąją Tuganas diriguos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vienam geriausių Prancūzijoje nacionaliniam Tulūzos kapitolijaus orkestrui.
Šia proga pakalbinau Prancūzijoje repetuojantį dirigentą telefonu.
– Jūsų pirmtakas Tulūzoje maestro Michelis Plassonas išgarsino Kapitolijaus orkestrą prancūzų muzikos programomis. Kaip jūs, žmogus iš visiškai kitos aplinkos, jaučiatės prie šio orkestro dirigento pulto?
– Jaučiuosi labai patogiai – kaip savo šeimoje. Su Tulūzos orkestru dirbu jau nuo 2005-ųjų, puikiai jį pažįstu.
Šis kolektyvas išsiskiria iš kitų, matyt, būtent prancūzų muzikos atlikimo tradicijomis, skaidriu skambesiu, kuris šiam repertuarui būtinas.
Kita vertus, nuo M. Plassono laikų orkestras gerokai pasikeitė. Tapęs jo vadovu, ėmiau plėsti repertuarą: įtraukiau į jį rusų, vokiečių, italų kūrinių. Dažnai atliekame šiuolaikinės muzikos programas.
Kolektyvas tapo nepaprastai lankstus. Manau, galime atlikti Gustavo Mahlerio simfonijas ne prasčiau, o gal netgi įdomiau negu vokiečių orkestrai.
Mes esame laisvesni, ne taip prisirišę prie vokiško repertuaro atlikimo standartų kaip patys vokiečiai.
Arba anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad Tulūzos orkestras galėtų įgroti į kompaktinį diską Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį”: tai vienas sudėtingiausių kūrinių orkestrui.
Tačiau neseniai išleidome šio kompozitoriaus muzikos albumą, kuriame yra ir „Šventasis pavasaris” (televizijos kanalas „Mezzo” jį įtraukė į geriausių penketuką. – Red.).
M. Plassonas su Tulūzos orkestru įrašė turbūt visą prancūzų muziką, todėl susiformavo nuomonė, esą grojame tik tokį repertuarą.
Aš visais įrašais noriu parodyti, kad sugebame gerai atlikti bet kokią muziką.
– Jūs vadovaujate ir Berlyno orkestrui. Su kuriuo kolektyvu dirbti smagiau?
– Suartėti su vokiečiais dar nespėjome – su jais dirbu tik nuo rugsėjo. Bet mums sekasi gerai.
Abu orkestrai visiškai skirtingi. Dirigento gyvenimas tuo ir įdomus, kad jam tenka susidurti su skirtingu požiūriu į garso kultūrą, atlikėjų mąstymu.
Juos lemia orkestrų tradicijos, repertuaras, jų vadovai. Su skirtingais kolektyvais galima siekti skirtingų muzikinių tikslų.
Tačiau bet kuriuo atveju dirigentui svarbu perteikti savo braižą. Jei jo neturi, tuomet kokia tu asmenybė?
– Ar orkestrai nevienodėja dėl muzikantų migracijos?
– Tulūzos orkestre groja turbūt 70 procentų prancūzų.
Per aštuonerius metus jo tautinė sudėtis nepasikeitė, nors kolektyvas išaugo nuo 104 iki 125 žmonių.
To reikėjo naujam repertuarui atlikti. Be to, orkestras groja operos spektakliuose – buvo svarbu, kad išvykus į gastroles operos publika Tulūzoje neliktų be muzikos.
Tulūza – vienintelis miestas Prancūzijoje, kuriame kultūros žmonių ir projektų gausėja, o ne mažėja kaip kituose.
– Kas tai lėmė?
– Nauja šio miesto valdžia – rinkimus laimėję socialistai. Jų programos pagrindas – socialinė ir kultūrinė miesto plėtra.
Politikai paskatino orkestrą imtis švietėjiškos veiklos.
Kelis kartus per metus nemokamai koncertuojame studentams, rengiame muzikos projektus vaikams.
Šie renginiai labai populiarūs. Studentų koncertuose 2300 vietų salė būna pilnutėlė.
Dabar Europoje daroma viskas, kad vaikai ne tik nesuprastų klasikinės muzikos, bet ir apskritai nežinotų, kas tai yra.
Jaunimo muzikinį švietimą laikau viena svarbiausių savo užduočių.
– Ar jūsų karjera susijusi su maestro Valerijumi Gergijevu, kuris taip pat yra osetinas?
– Mes mokėmės pas tuos pačius pedagogus Osetijoje ir Sankt Peterburge.
Mano pirmasis dirigavimo mokytojas buvo Anatolijus Briskinas. Būtent sukrėstas jo koncerto aš susidomėjau dirigavimu, ėmiau bendrauti su šiuo dirigentu.
Prieš tai mokiausi muzikos teorijos ir fortepijono klasėse.
Tačiau mane visada itin domino orkestras kaip instrumentas, didžiulės jo galimybės, įvairios spalvos.
A. Briskinas į Osetiją atvažiavo baigęs mokslus tuomečiame Leningrade pas didį dirigavimo pedagogą Ilją Musiną. Taigi ir mane vėliau jis nusiuntė mokytis pas savo profesorių.
Esu dažnai vadinamas V. Gergijevo globotiniu, bet tai nėra tiesa. Jis niekada nebuvo mano pedagogas.
Aišku, aš daug išmokau stebėdamas jo spektaklius ir repeticijas.
Visada būsiu dėkingas V. Gergijevui už pasitikėjimą, kad mane, jauną ir nepatyrusį dirigentą, pakvietė tapti jo asistentu, dirbti kartu teatre, kuriame dirigavo Sergejus Rachmaninovas, G.Mahleris ir kitos muzikos legendos.
Savo pirmąjį spektaklį Sankt Peterburge padirigavau būdamas 24 metų. Jau vienuolika metų esu kviestinis Marijos teatro dirigentas.
– Ar turite savąjį dirigento idealą?
– Paminėčiau tris meistrus, kurių jau nėra: Herbertą von Karajaną, Carlosą Kleiberį ir Leonardą Bernsteiną.
Tačiau aš mokausi ir iš daugelio kitų įrašų. Labai įdomu susipažinti su dirigentų, kurių jau niekada neišvysime, darbais.
– Kaip apibūdintumėte Vilniui rengiamą programą?
– Manau, ji atskleis pačias geriausias Kapitolijaus orkestro savybes.
Griešime tris labai skirtingus kūrinius.
Turbūt jokia kita kompozicija taip gerai neperteiktų Tulūzos orkestro galimybių kaip Modesto Musorgskio ir Maurice’o Ravelio „Parodos paveikslėliai”.
M. Ravelis dievino M. Musorgskį ir orkestruodamas jo puikų kūrinį pasitelkė visą orkestro spalvų paletę – panaudojo netgi saksofoną!
Manau, tai viena geriausių „Parodos paveikslėlių” versijų.
Aš pats dievinu Hectorą Berliozą ir diriguosiu jo uvertiūrą „Korsaras”. Poezija alsuojantį Roberto Schumanno Fortepijono koncertą skambins viena geriausių jo atlikėjų Jelizaveta Leonskaja, poetiška ir romantiška pianistė.
Dirigento tarptautinė karjera įsibėgėjo
Osetijoje gimęs T. Sochijevas tarptautinę karjerą pradėjo Didžiojoje Britanijoje 2002 m. debiutu Velso nacionalinėje operoje, kur dirigavo „Bohemą”.
Po metų jaunam muzikui buvo patikėta diriguoti gastrolinį Sankt Peterburgo Marijos teatro spektaklį „Eugenijus Oneginas” Niujorko teatre „Metropolitan Opera”. Tais pačiais metais jis debiutavo su Londono „Philharmonia Orchestra”.
2004-aisiais T. Sochijevas su triumfu pristatė S.Prokofjevo operą „Meilė trims apelsinams” Provanso Ekso festivalyje (Prancūzija), Liuksemburge ir Madrido „Teatro Real”, netrukus dirigavo „Borisą Godunovą” Hjustono operoje JAV.
Kritikai itin palankiai įvertino maestro debiutinius pasirodymus su Vienos ir Berlyno filharmonijų orkestrais. Dirigentas taip pat bendradarbiavo su Bavarijos bei Vienos valstybinių operų ir Miuncheno filharmonijos, Frankfurto radijo simfoniniais, Amsterdamo „Concertgebouw”, Roterdamo filharmonijos, Australijos, Skandinavijos šalių aukščiausio lygio orkestrais. Jis dalyvavo „La Scala” koncertų serijose.
Nuo 2005 m. T. Sochijevas yra Sankt Peterburgo Marijos teatro dirigentas. 2008-aisiais jis tapo Nacionalinio Tulūzos kapitolijaus orkestro meno vadovu, nuo šio sezono – ir Berlyno vokiečių simfoninio orkestro („Deutsches Symphonie-Orchester Berlin”) meno vadovu.
Orkestras priklauso geriausiųjų trijulei
Jau 80 metų gyvuojantis Nacionalinis Tulūzos kapitolijaus orkestras tik vadovaujamas dirigento M. Plassono (1968–2003) ėmė rengti koncertus ir įsikūrė dabartinėje savo rezidencijoje „Halle aux Grains” (tai buvusi turgavietė, paversta koncertų erdve). Iki tol jis grodavo tik Tulūzos kapitolijaus teatro spektakliuose.
Kolektyvas priskiriamas geriausių Prancūzijos orkestrų trijulei kartu su Paryžiaus orkestru ir Paryžiaus nacionalinės operos orkestru.
Tulūzos orkestras į Vilnių atvyks iš Varšuvos, o turnė tęs koncertais Taline, Rygoje ir Vienoje.
