Prospekto galerijoje atidarytoje A. Zavadskio retrospektyvoje – XX a. antrojoje pusėje sukurtos daugybę tarptautinių apdovanojimų pelniusios meninės fotografijos.
Jos pristato daugeliui beveik nežinomą ne tik šio autoriaus kūrybos, bet ir Lietuvos fotografijos puslapį.
67 metų A. Zavadskis šiandien – populiarus proginių fotografijų meistras. Kopas ir kriaukleles jo darbuose pakeitė žmonių portretai, o nespalvotą fotojuostą išstūmė spalvinga skaitmena.
– Ar turint savo verslą dar lieka laiko ir meninei fotografijai? – paklausiau kūrėjo.
– Meno, kaip aš jį suvokiu, nebedarau. Rimtiems fotografiniams pasivaikščiojimams reikia švarios galvos ir nemažai laisvo laiko.
Kai įkūriau savo firmą, net atostogos sutrumpėjo iki penkių dienų, o ir laisvadienių beveik nėra. Turime daugybę nuolatinių klientų, kurie pas mus lankosi beveik kasmet.
Kažkada sakiau, kad nefotografuosiu žmonių, o dabar vien tik žmones ir fotografuoju.
– Dar turite namuose juostinį fotoaparatą?
– Turiu, bet kas iš to, jei neturiu laiko? Juosta verčia susikaupti ir matyti jau užbaigtą kadrą. Anksčiau net po didintuvu nieko nekadruodavau. Jei esi profesionalas, jau turi kadrą – reikia jį tik atspausti. O dabar viską galima pataisyti kompiuteriu.
– Gal todėl skaitmena labiau tinka portretams?
Net juokaujama, kad „Photoshop” programa – geriausias merginų draugas.
– Taip, fotografuojant žmones skaitmena – puikus pagalbininkas. Kai klientas sesijos metu gali pamatyti rezultatą, jis tiesiog atsigauna, laisviau juda, atsipalaiduoja. Kiekvienam malonu iš karto pamatyti, kad nuotraukoje atrodo kur kas geriau, negu tikėjosi.
– Apžiūrėjus parodą susidaro įspūdis, kad daugelis darbų sukurta per atostogas pajūryje. Ar taip ir buvo?
– Niekuomet. Pradėjau fotografuoti per filmavimus. Kai Juodkrantėje buvo filmuojami „Jausmai”, padariau tą miegantį arklį. Juk rengiantis filmuoti ar laukiant tinkamos šviesos galima užsiimti savo reikalais.
Vėliau, 8-ojo dešimtmečio pradžioje, gavau užsakymą kurti fotoalbumą apie Neringą. Dirbau ten tris vasaras. Tai buvo rimtas darbas – jokių atostogų.
– Nugaišusios žuvys – lyg ir netinkamas vaizdas reprezentaciniam albumui?
– Atsimenu, mane labai keikė už tas žuvis. Aiškino, kad tai didžiausias nihilizmas, žmogaus varymas į purvą. O kai išsiuntė nuotraukas į užsienio parodą, už nugaišusią žuvį prizą gavau.
Tas pat buvo su „Smėlių” ciklu. Kritikavo, kad tai abstrakcijos, o ne realybė, kol atvažiavę maskviškiai išaiškino mūsų kritikams, koks svarbus tose fotografijose dekoratyvumas, plastika. „Smėliai” pelnė apdovanojimų Japonijoje ir kitur.
– Kuo jus sudomino kriauklės ir plunksnos, kurias daugelis žmonių paprasčiausiai sumindo?
– Buvau savotiškas „makrofotografininkas”.
Kai pasižiūri per makroobjektyvą į mažą kriauklelę – visai kitas pasaulis atsiveria. Bet norėdamas tai nufotografuoti turi ilgokai pasukti galvą. Čia nepagausi momento kaip fotoreportaže. Turi gerai suprasti, ką darai ir ko tau reikia.
Kartą pamačiau, kaip gražiai iš garnių lizdo krinta ir sukasi plunksna. Ji atrodė stebuklingai, bet kaip tai perteikti fotografijoje?
Plunksnos – vienas paskutinių rimčiausių mano tokių darbų. Trejus metus vargau nesugalvodamas, kaip jas nufotografuoti. O vieną rytą per dvi valandas padariau visą ciklą.
Žinoma, prieš tai buvo daugybė nepavykusių bandymų, kurių rezultatai keliaudavo tiesiai į šiukšlių dėžę.
Visa mano mašina buvo apkamšyta plunksnomis. Draugai prinešdavo man pačių įvairiausių – erelių, gulbių. Tų laikų retenybė – iš Zoologijos muziejaus atvežta stručio plunksna.
– Ar nebuvo pavojinga taip arti prieiti prie arklių, kad užfiksuotumėte kiekvieną jų blakstienų plaukelį?
– Ne, manęs šunys nekanda ir arkliai nespardo. Arkliai – mano mėgstama tema. Nuo jų ir prasidėjo ta gamtos fotografija.
Dažniausiai fotografavau baltus arklius, kurie nespalvotoje fotografijoje išraiškingesni. Be to, niekada nefotografavau žirgų – dažniausiai nuvarytus, ramius arklius. Pavyzdžiui, tas, kuris fotografijoje miega, jau tik žvejų tinklus tampydavo.
Bet jie puikiai atrodo – ramūs, išmintingi.
Arkliai man – įprastas dalykas. Iš Sibiro grįžęs tėvas metus dirbo teatro direktoriumi Panevėžyje, pas Juozą Miltinį. Kai saugumas jam tai uždraudė, mes persikėlėme į Kretingalę.
Taigi devynerius metus teko gyventi kaime. Ten ir susiformavo ta tikroji gamtos pajauta.
Prisilietė prie kino paslapčių
A. Zavadskis kūrybinį kelią pradėjo 1963 m., kai tapo Lietuvos kino studijos operatoriaus Jono Griciaus asistentu. Vėliau jis dirbo šios studijos meninių filmų reklamos fotografu.
Menininkas buvo ir leidyklos „Mintis” fotografas, žurnalo „Mūsų gamta” Iliustracijų skyriaus redaktorius.
Nuo 1993-iųjų A. Zavadskis vadovavo fotostudijai „Kodak”, o 1995-aisiais įkūrė savo asmeninę studiją.
