Publikai bus parodyti septyni Japonijos klasikinio kino meistrų filmai, sukurti nuo 1936 iki 2004 metų ir vaizduojantys Japoniją nuo viduramžių iki 1980 metų.
Tai skirtingais žanrais papasakotos dramatiškos meilės istorijos. Žiūrovai matys, kaip bėgant laikui Japonijoje keitėsi santykiai tarp vyro ir moters bei supratimas apie jaunystę. Meilės išraiškai ar suvokimui įtakos turėjo epochos bruožai, šalies gyvenimo pokyčiai.
Visi septyni seansai prasideda 18 val. 30 min. Žiūrovai valandą prieš seansą kasoje turi paimti kvietimus.
Prostitucijos užkulisiai
12-ojo Japonijos kino festivalio programą pradėjo filmas „Kodėl gi ne?”, kurį 1981 metais sukūrė japonų kino klasikas Shohei Imamura (1926–2006).
Dar vienu jo filmu – juodąja komedija „Zegen” (1987 m.) – Japonijos kino festivalis bus uždarytas. Filmo pavadinime vartojamas žodis „zegen” reiškia „prekiautoją moterimis”.
Šis kino kūrinys pasakoja realaus žmogaus biografiją.
Filmo „Meilės laiškas” (1985 m.) režisierius Tatsumi Kumashiro (1927–1995) buvo vadinamas sėkmingiausiai kuriančiu Japonijos kinematografininku. Jo pasirinktas žanras „roman porno” – tai pornografinių filmų atmaina. Šių filmų herojės – striptizo šokėjos.
Savo pirmosios juostos pagrindinę aktorę režisierius buvo vedęs, tačiau santuoka iširo po poros mėnesių, o T. Kumashiro interesai nepakito.
Jis dirbo, nepaisydamas savo silpnos sveikatos, paskutinius filmus kūrė net su deguonies kauke. Savo tėvynainių T. Kumashiro laikomas gal ir ne pačiu talentingiausiu, bet tikru ir unikaliu menininku.
Aktorė Mitsuko Baisho, suvaidinusi filme „Meilės laiškas”, pelnė nacionalinį geriausio moteriško vaidmens apdovanojimą.
Geišos sūnaus karjera
Du festivalio filmai – „Migloto vakaro moteris” (1936 m.) ir „Merginos iš Idzu” (1945 m., pagal Yasunari Kawabatos novelę) – supažindins su režisieriumi Heinosuke Gosho (1902–1981). Tai viena svarbiausių Japonijos kino asmenybių, pirmojo japonų garsinio filmo, sukurto 1931 m., autorius.
Žanrą, kurį išplėtojo H. Gosho, japonų kino istorikai vadina šomingekiu („shomingeki”). Tai filmai, kurie pasakoja apie skurdžiųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą, ir daro tai ne vien realistiškai, bet ir sąmojingai.
Sakoma, kad paties režisieriaus biografija verta filmo. Jis buvo Tokijo geišos ir tabako pirklio sūnus, nepripažintas ir atstumtas turtingojo tėvo, todėl pažinęs sostinės dugno gyvenimą. Kai teisėtas sūnus mirė, tėvas prisiminė gražuolės geišos sūnų ir priėmė jį į šeimą.
Džiazo mėgėjai turėtų susidomėti Junji Sakamoto filmu „Už šio pasaulio ribų” (2004 m.) – apie pokario muzikavimą, kai džiazas Japonijoje buvo uždrausta muzika.
Nukelia į princų laikus
Istorinis filmas „Sakmė apie princą Gendži” (1951 m.) sukurtas pagal didžios japonų rašytojos Murasaki Shikibu to paties pavadinimo romaną. XI amžiuje parašyta „Sakmė apie princą Gendži” laikoma ne tik japonų literatūros šedevru, bet ir pirmuoju pasaulyje psichologiniu romanu.
Kūrinys ne kartą ekranizuotas, o Japonijos kino festivalis į savo programą įtraukė pačią pirmąją ekranizaciją, kurios autorius – režisierius Kozaburo Yoshimura (1911–2000).
Režisierius yra sukūręs per 60 filmų, daugelio jų, kaip ir „Sakmės”, scenarijus kūrė Kaneto Shindo. Tai žinomas režisierius, scenaristas, rašytojas, gyvenęs iki 100 metų, miręs pernai gegužę.
Kai kurios K. Yoshimuros filmuose vaidinusios aktorės tapo japonų kino žvaigždėmis.
Viena jų – Machiko Kyo – kaip tik vaidina „Sakmėje apie princą Gendži”.
Pats K. Yoshimura yra pelnęs ne tik kinematografininkų, bet ir Japonijos vyriausybės apdovanojimų, o jo „Sakmė apie princą Gendži” rodyta Kanų kino festivalyje.
Festivalio sakmės, dramos ir komedijos
Vasario 2 d. – „Meilės laiškas”, 1985 m. (108 min.). Rež. T. Kumashiro.
Vasario 3 d. – „Už šio pasaulio ribų”, 2004 m. (123 min.). Rež. J. Sakamoto.
Vasario 4 d. – „Sakmė apie princą Gendži”, 1951 m. (124 min.). Rež. K. Joshimura.
Vasario 5 d. – „Migloto vakaro moteris”, 1936 m. (112 min.). Rež. H. Gosho.
Vasario 6 d. – „Merginos iš Idzu”, 1945 m. (72 min.). Rež. H. Gosho.
Vasario 7 d. – „Zegen”, 1987 m. (124 min.), Rež. Sh. Imamura.
